E. Hemingvėjaus kūryboje labai svarbi yra mirties, netekties tema. Ne tik karas, bet ir Ispanijos korida padėjo rašytojui giliai suvokti žmogaus egzistavimo laikinumą, gyvybės trapumą, suvokti mirtį kaip kasdienybę, pajusti gyvenimo vertę. Jis niekada gyvenimo nelaikė absurdu ir beprasmybe, o, atvirkščiai, vedė savo herojus iš vienatvės į žmones, neigė pasyvaus stebėtojo poziciją.
E. Hemingvėjus yra parašęs kelias dokumentinio pobūdžio knygas: Mirtis vidurdienį, Žaliosios Afrikos kalvos; apsakymus: Trumpa Frensio Mekomberio laimė, Švari, šviesi vietelė; romanus: Kam skambina varpai, Fiesta, Atsisveikinimas su ginklais; apsakymus: Kareivis sugrįžo, Nemiegant, Svetimoj šaly, Koks jūs jau niekada nebūsite ir kt. Didžiausiu šedevru yra laikoma E. Hemingvėjaus apysaka Senis ir jūra, už kurią rašytojas buvo apdovaotas Pulicerio, o 1954 m. – Nobelio premija.
Skaitomiausi įrašai
