Žodis egzodas yra kilęs iš senovės graikų kalbos eksodos (lotyniškai exsodus) ir reiškia išėjimą .
Visų pirma, masinį išėjimą iš gimtosios žemės. Tokį šio žodžio supratimą vakarų kultūroje įtvirtino
Senasis Testamentas, kurio viena dalių , antroji Mozės knyga , ir vadinama egzodu, arba Išėjimo
knyga. Joje rašoma apie žydų tautos, prispaustos faraono, išėjimą iš Egipto. Šis įvykis suvokiamas
kaip esminis tautos išbandymas, kaip po keturiasdešimties metų klajonių po dykumą ji pasiekia
pažadėtąją žemę.
Egzodas lydi žmones ir tautas nuo seniausių laikų .Iš gimtojo krašto pasitraukiama dėl
įvairiausių priežasčių, kartais ir visiškai laisva valia ,tačiau dažniausiai dėl įvairių politinių
priežasčių -priespaudos ,tirono savivalės, okupacijos. Tokia situacija , kurioje nelieka žodžio
laisvės, nepalanki bet kuriam žmogui, tačiau itin nepalanki meniniam gyvenimui.
Lietuvių išeivijos istorija iš dalies pakartoja bendras egzodo tendencijas. Nuolat atsirasdavo
žmonių, priverstų palikti tėvynę ar tiesiog bandžiusių ieškoti laimės svetur. Tačiau lietuvių egzodas
tikrąja to žodžio prasme – kaip masinis reiškinys – prasidėjo 1944 metais, baigiantis Antrajam
pasauliniam karui.
Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą
skaičių įvairių tautų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė – tokio didžiulio
intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio
karo. 1944 metų vasarą ir rudenį, bijodami sovietinio teroro, iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė apie
60 000 žmonių. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė po kelis kontinentus. 1949-1951 m.
daugiausia jų susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai („Draugas”,
„Naujienos” ir kt.).
Rašytojai emigrantai jautėsi įpareigoti „dėtis kovon dėl kovos laisvės”. Egzodo rašytojai skelbėsi
esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai – tėvynėje gyvąjį žodį užspaudė okupantai, todėl
nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų.
Egzodo lietuvių rašytojai nuo pat pirmųjų pasitraukimo iš Lietuvos metų savo kūryboje vaizdavo
rezistencinę kovą, kūrė partizano, kovotojo dėl Lietuvos laisvės, paveikslą. Galima sakyti, kad ši
tema buvo viena svarbiausių egzodo literatūros temų. Išeivijos poezijoje, prozoje ir dramoje buvo
kuriamas herojiško, kenčiančio partizano paveikslas. Vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojai
kūrė romantizuotą besipriešinančio totalitarinei okupacinei (dažniausiai bolševikinei) prievartai
personažo paveikslą. Vieni pasirinko romantizuotą literatūrinės pasakos, legendos žanrą, kiti –
realistinį pasakojimo būdą; pastarieji vaizdavo kovojantį personažą konkrečiomis istorinėmis bei
socialinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu kitokią raiškos formą, kitokią kovotojo sampratą pasirinko
jaunesniosios kartos rašytojai. Apie 1949–1950 m. didžioji dauguma lietuvių iš Vokietijos DP
stovyklų emigravo toliau į Ameriką, Kanadą ar Australiją. 1950–1960 m. laikotarpiu literatūrai
keliami uždaviniai liko panašūs kaip ir Vokietijos DP stovyklose. Išeiviai tebesivadino tremtiniais,
literatūrinė kūryba, menas, kultūra ir toliau turėjo būti tam tikra dvasinės rezistencijos forma. Ši
samprata kurį laiką nesikeitė, ji išliko įvairiose kalbose ir spaudoje skelbtose deklaracijose.
Lietuvių kultūriniam elitui pragyvenimui lėšų reikėjo užsidirbti praktinėmis profesijomis. Grįžę po
darbų, jie sėsdavo prie romano, eilėraščio, straipsnio, kad vėl sugrįžtų į Lietuvą, iš kurios taip ir
nepajėgė galutinai pasitraukti. Dideliu užsispyrimu kūrė knygą po knygos tartum paminklinius
akmenis Lietuvai, jau išbrauktai iš pasaulio žemėlapio.
Prarastos tėvynės lyriniai regėjimai, skaudūs jos istorijos ir kultūros prisiminimai, jos netektis
tragišku absurdu įeina į pokarinę Europos literatūrą kaip būdingiausias perskelto pasaulio atspindys.
Šitoje gausioje netekties literatūroje lietuviškoji egzodo kūryba išsiskiria poetine gimtosios žemės
mitologija, kupina tiek romantinės amžino gyvybingumo adoracijos, tiek ir apnuogintos
egzistencinės nevilties.
1944 m. rudenį kartu su paskutiniaisiais Wermachto daliniais iš Lietuvos pasitraukė dauguma
lietuvių rašytojų draugijos narių, beveik visa humanitarinė profesūra didelėje 75.000 žmonių
minioje, bėgančioje nuo grįžtančios sovietinės armijos.
Egzodo literatūra
