„Eglė žalčių karalienė“: gyvybės ir mirties domenas

Pasaka yra sąlyginis „Eglės žalčių karalienės“ apibūdinimas. Ją nagrinėjusieji ne kartą buvo sustoję ties tokiu apibrėžimu, sakydami: tai neįprastas, netipiškas, atviros struktūros kūrinys. Pasaka vadinti netikslu, nes nėra laimingos pabaigos. „Eglė žalčių karalienė“ baigiasi tragiškai. Vadinasi, tai tragedija. Esame įpratę tragedijomis laikyti tik dramos kūrinius, nors vos ne kiekvienoje pasakoje esama dramatiškų įvykių ir tragiškų vaizdų. Pirmosios mums žinomos graikų dramos – tragedijos ir komedijos – siužetus imdavo vien iš folkloro, tai yra iš mitų. Dalis graikų mitinių siužetų išties primena pasakas, bet juose yra ir daug tragiškų istorijų. Graikų dramos žiūrovai paprastai gerai žinodavo mitologinę fabulą ir stebėdavo tik vienos ištraukos iliustraciją. Egzistavo lyg koks visuotinis tekstas, nes graikų mitai tarp savęs susiję, o autorinis kūrinys tebuvo ištraukos interpretacija. Graikų dramos nebuvo nereikšmingi reginiai. Už jų slypėjo tikrovės „tekstas“, kuriuo tikėjo ir kuris jaudino žiūrovus. Mitai pasakojo tikėjimų, miestų, kultūrų, tautų istoriją, dievų ir herojų dvasinius išbandymus, tarpusavio kovas, likimo peripetijas. Tragedijų autoriams rūpėdavo ypatingi lūžiai, dviejų vertybinių sistemų konfliktai ir vienos iš jų tragiška baigtis. Senieji dievai nueina nuo scenos, nors juos lydi užuojauta, užleisdami vietą naujiesiems, senosios vertybės pralaimi kovą naujosioms, kraujo ryšius keičia racionalūs santykiai. Perversmų metu iškylančios moralinės dilemos sprendžiamos per tragišką herojų, kurio mirtis yra protesto išraiška.

Straipsnis (labai geras):

„Eglė žalčių karalienė“: gyvybės ir mirties domenas

Nuoroda pasidalino Žydronė Kolevinskienė (VPU).