Kolegė Rita Šalčiūtė dalijasi savo mokinės Eglės Zujūtės ( 7 klasė) kūryba:
Dingo kūrybiškumas!
Lyja. Tylūs lašai barbena į stiklą ir lėtai lėtai nuslysta, o pirštai šokinėja ant klaviatūros lyg ant mažų spyruoklėlių. Mano galvoje lėtai vienas po kito slenka trumpi, ilgi, sudėtingi, lengvi, mažybiški ir grubūs, linksmi ir niūrūs, šviesūs ir tamsūs, balti ir juodi mane žavintys lietuviški žodžiai. Kiekvienas jų išsiskiria savo grožiu, nuotaika, ilgumu, sudėtingumu, moksliškumu. Pamažu mano kuriamas tekstas vis ilgėja, bet akys nuo jų pabėga…
Saulė iš lėto sėdasi ant medžių viršūnių. Gerai įsiklausiusi, pro langą jau galiu girdėti tolumoje pliauškiančias lakštingalas ir kitus gerai nusiteikusius paukštelius, nedrąsiai, tačiau labai puikiai svirpiančius žiogelius… Saulė dailiai parausta ir neria į žalią žolytę. Akys pagauna nežinia kada danguje pakabintą mėnulį…
Pažvelgusi į kompiuterio ekraną, suprantu, kad nors ir patogios mūsų šiuolaikinės technologijos, tačiau jei būčiau smagiai įsitaisius žolėje, galėčiau save vadinti tos gamtos dalimi. Jei mano mėlyna plunksna dailiai čiuožinėtų ant balto it debesis lapo, aš būčiau pajutusi nesuvaidintą, o tikrą poeto gyvenimą… Dabar kuriami eilėraščiai, kurių žodžiai – suspragsianti klaviatūra, nėra tokie tikri, gyvybingi, dailūs, įkvepiantys, širdžiai mieli kaip senieji, tikrieji, lietuviški eilėraščiai…
