Tavo likime, Juozapota, galime įžvelgti ne žmogaus psichikos tėkmę,
o santykį su pasauliu, savotišką reagavimą į sudėtingiausius gyvenimo
išbandymus, nusiteikimą ar poziciją. Tavo sielos būsena kalba apie nujaučiamą
ir išpažįstamą pasaulį.
Tavo akys, Juozapota, neteko galios aplinkiniam pasauliui, jos
prisipildė sustingimo, įtampos, klaikumo, tapo šaltos ir baikščios – abejonių
klajonės vieta. O juk anksčiau jos degte degė gyvenimo troškimu, spindėjo lyg
žvaigždės, buvo pilnos vilties. Kur dingo tokios Tavo akys, Juozapota ?
Tavo laimės, Juozapota, nebėra. Laimingo gyvenimo modelius kūrei
žodžiais, tikėjai jais, tačiau paaiškėjo, kad beveik neįmanoma bent apytikriai
pagal juos gyventi – svajonės išnyko kaip sapnas…
Vien tavo meilė, Juozapota, vedė tave ieškoti vyro, vėliau – šauktis jo
– nebesančio…Taip, yra gebėjimas girdėti kitų sielų balsus. Bet dažniausiai jų
niekas negirdi. Dažniausiai tų, kas girdi, niekas nemyli. Jie tiktai ilgisi tokios
meilės ir visą gyvenimą apie ją svajoja. Tu mylėjai ir buvai mylima, tačiau labai
greitai meilės netekai ir po ilgų klajonių JOS nesuradai.
Tavo sapnas, Juozapota, padėjo atskleisti artėjančią nelaimę. Tik
nepagelbėjo prieš baisią netektį. Šalti sopuliai sapne suspaudę širdį nelaimės
ženklu tieson negrįžo…Aplenks nelaimės svajonių ir meilės keliais – tikėjai.
Deja…
Tavo netektis, Juozapota, atskleidė sielos taurumą ir ją užvaldė
liūdesys. Tikrovė, izoliuota nuo žmogaus, netenka savo vertės, nes žmogus nėra
vien sudėtinis pasaulio elementas, tolygus kitiems. Ne žmogus egzistuoja
pasauliui, o pasaulis žmogui. Netekai pasaulio dalimis – savo žmogaus, savo
svajonių, savo egzistencijos pilnatvės.
Tavo liūdesys, Juozapota, nebuvo nei gražus, nei skaidrus, bet jis
padėjo sutaurinti sielą. Visada „ tarp mūsų skraido baltas liūdesio balandis“, bet
ar nešmėstelėjo tada tavo akyse sidabrinis jo sparnų plevenimas? Juodas varnas
nebūtų išdrįsęs…
Tavo siela, Juozapota, buvo sutverta giliai jausti, stipriai mylėti ir
tyliai džiaugtis. Bet skausmas, Juozapota, atėmė prigimtus jausmus ir giliai giliai
įrėžė savus. Ir sieloj, ir kūne…
