Lituanistas Darius Kauzanas rekomenduoja:
Demokratinės lietuvių kalbos manifestas
Preambulė
Lietuvis (-ė) yra kiekvienas (-a) Lietuvos pilietis (-ė), nepaisant jo (-s) kilmės ar gimtosios kalbos. Lietuvių kalba – Lietuvos valstybinė kalba – yra pagrindinis visų Lietuvos piliečių ir Lietuvoje reziduojančių žmonių komunikacijos būdas ir nė viena žmonių grupė neturi išskirtinių teisių į ją. Tai yra kiekvieno (-os) Lietuvos piliečio (-ės) kalba, nepriklausomai nuo jo (-s) išsilavinimo, užimamų pareigų, rasės, kilmės ar gimtosios kalbos.
Lietuvių kalba yra gyva ir nuolat formuojama ja kalbančiųjų, ji kinta kartu su aplinkos sąlygomis, istorinėmis ir sociokultūrinėmis aplinkybėms. Kalba yra tuo gyvesnė, kuo geriau ji prisitaiko prie laiko ir aplinkos pokyčių. Manome, kad bet kuri lietuvių kalbos atmaina ar stilius, sukurtas ir suformuotas bet kurios bendruomenės, kalbančios lietuvių kalba, yra galimas ir vartotinas. Įstatymais privaloma leisti nebaudžiamai viešai bendrauti bet kuriuo stiliumi, jei tai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių.
Lietuvių kalba, visos lietuviškai kalbančios ar norinčios kalbėti bendruomenės bendras turtas, formuojama būtent pagal šios bendruomenės poreikius. Ši bendruomenė vienintelė turi teisę daryti įtaką kalbai. Bendruomenė yra viršesnė kuriant taisykles kalbai nei bet kuri institucija, ir institucijos yra teisėtos tik tiek, kiek išreiškia bendruomenės valią.
1. Remdamiesi (-osi) Lietuvos Konstitucijoje užtikrinta minties ir žodžio laisve, turėdami (-os) omenyje ne tik teisę nevaržomai viešai pasisakyti, bet ir teisę pačiam (-iai) rinktis žodžius, mes reiškiame nepasitikėjimą dabar kontroliuojančiomis kalbą institucijomis bei asmenimis. Šiuo metu jų primestų taisyklių nesilaikantys žmonės pagal įstatymus (Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 91 straipsnis) yra baudžiami (!). Garsiai išsakome susirūpinimą, kad ši praktika gali būti antikonstitucinė.
2. Mes reikalaujame visiško kalbos institucijų pavaldumo žmonėms. Dabartinis kalbos formavimo modelis yra diktatūriškas: institucijos sukuria ir žmonėms primeta kalbos vartojimo normas. Tokį modelį turi pakeisti demokratiškas, kuomet kalbą kuria ja kalbantys žmonės, o kalbą norminančios institucijos fiksuoja bendruomenių kalbos pokyčius ir apie juos informuoja visuomenę. Turi būti nevaržoma menininkų saviraiška, neribodamos piliečių teisės laisvai reikšti mintis ir kalbėti jiems (-oms) priimtinu būdu, jei tai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių.
3. Lietuviškai kalbanti bendruomenė gali keisti visus kalbos aspektus – tiek žodyną, tiek gramatiką, tiek abėcėlę. Jei atsiranda dvi prieštaraujančios viena kitai kalbos formavimo tendencijos, fiksuojama masiškesnė. Jokios kalbos institucijos negali kontroliuoti šių pokyčių, kad ir kokie radikalūs jie būtų, o privalo tik fiksuoti, atlikti kalbos pokyčių tyrimus ir pranešti visuomenei apie juos.
4. Kalbos institucijos turi teikti siūlymus teisinių dokumentų kūrėjams, prižiūrėti, kad įstatymų kalba nebūtų pernelyg sudėtinga ir kad juos be specialistų rekomendacijų galėtų suprasti mokantys lietuviškai skaityti žmonės. Kiekvienam (-ai) Lietuvos piliečiui (-tei) turi būti garantuotas teisingumas, o vienas iš tam būtinų elementų yra paprasta ir aiški įstatymų kalba. Tik tarnavimas žmonių patogumui, o ne jų laisvės suvaržymas turėtų būti esminis institucijų, besirūpinančių kalba, tikslas, todėl šiuo metu prasminga šių institucijų darbo sritis būtų įstatymų kalbos pritaikymas visuomenei – jos paprastinimas.
5. Taip pat primename, kad ne tik valstybinės institucijos, bet ir bet kuris fizinis asmuo, atstovaujantis leidyklai ar žiniasklaidos kanalui, pavyzdžiui, kalbos redaktorius (-ė) ar korektorius (-ė), turi gerbti autoriaus (-ės) pasirinkimą dėl kalbos stilių ir minties raiškos būdų, netrukdyti autoriui (-ei) įgyvendinti savo idėjų, negaišinti jo (-s) laiko primygtinai piršdamas (-a) kitus raiškos būdus ir nespausti jo (-s) keisti kalbos manierą ar teksto turinį, net jei jis neatitinka kalbos institucijų lūkesčių. Mes skelbiame korektoriaus (-ės) ar redaktoriaus (-ės) bei autoriaus (-ės) draugystę. Redaktorius (-ė) ar korektorius (-ė) yra autoriaus (-ės) padėjėjas (-a) leidžiant kūrinį, bet jokiu būdu ne diktatorius (-ė) ir ne budelis (-ė), darkantis (-i) autoriaus (-ės) mintis.
6. Pasisakydami (-os) už kuo gyvesnę kalbą ir kuo įvairesnes jos formas, mes neigiame mitą, jog lietuvių bendrinės kalbos vienintelis įmanomas etalonas yra 19 amžiaus Lietuvos Vakarų aukštaičių valstiečių kalba. Kalba atspindi ja kalbančiųjų pasaulėvaizdį, mąstymo būdą, kurie, bėgant šimtmečiams ir kintant pasauliui, taip pat keičiasi. Neneigdami lietuvių kalbos archaiškumo ir vertindami jos autentiškumą, o kartu gebėjimą prisitaikyti ir būti dabarties pasaulio dalimi sakome: net ir viešai vartojant šiuolaikinę lietuvių kalbą nereikėtų vengti nei tarptautinių žodžių, nei naujų kalbos struktūros dėsnių, jeigu tai patogu kalbančiųjų bendruomenei.
7. Mes reikalaujame, kad visos lietuvių kalbos tarmės (dialektai), visų socialinių ir kultūrinių grupių ir individų kalbėjimo būdai (sociolektai, idiolektai), kalbėjimo bei rašymo stiliai (ir žargonai) būtų pripažinti lygiaverte daugiasluoksnės ir turtingos lietuvių kalbos dalimi ir nebaudžiamai vartojami viešai. Kalbos būdų įvairumas viešajai erdvei suteiktų laisvumo, tolerancijos, įvairių gyvenimo ir mąstymo būdų sugyvenimo tarpusavyje atmosferą. Mes neigiame baimę kalbėti pasisakydami už minties ir žodžio laisvę. Mes neigiame vieną teisingą kalbėjimo būdą, teigdami daug įvairių ir lygiaverčių.
8. Atsisakydami kalbos institucijų mums primesto represyvaus norminės kalbos diktato, skelbiame, kad tokie žodžiai kaip „barbarizmas“, „svetimybė“, „skolinys“ įžeidžia ir menkina kitų kalbų, skirtingų socialinių grupių prasmingas ir neišvengiamas įtakas lietuvių kalbai. Lietuvių kalba šiuo metu patiria ypač stiprias įvairių kultūrų ir kalbų įtakas, kurios veikia tiek mūsų gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą, tiek ir kalbą. Norime, kad lietuvių kalba semtųsi įkvėpimo iš visų laikotarpių ir visų pasaulio geografinių zonų kalbų bei šnektų ir priimtų aktualią jų įtaką, nes kultūriškai nelankstūs ir užsidari tik skurdinamesavąją kultūrą. Mes, lietuvių kalbos bendruomenės nariai (-ės), to nenorime.
Daugiau informacijos rasite čia:
