Darius Kuolys. Apie junges, įsišaknijimą ir mokyklinę lituanistiką

Pranešimas, skaitytas spalio 11-12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, iškilo dvi lietuvybės raidos kryptys. Viena, labai natūrali, buvo išreikšta kino režisieriaus ir poeto Jono Meko. Tuo metu rašytuose laiškuose Lietuvai jis įtaigiai kalbėjo: pagaliau mes, lietuviai, tapome laisvi kaip miško paukšteliai – dabar galime skristi, kur tik norime, ir niekam nebeprivalome įsipareigoti. Kitą lietuvybės kryptį brėžė Meilė Lukšienė. Jau Sąjūdžio metais ji ragino laisvą tautos gyvenimą suvokti kaip didelių pastangų ir atsakomybės reikalaujantį kelią. 1994-aisiais rašytą mokyklinę Pilietiškumo ugdymo programą M. Lukšienė pradėjo žodžiais: „Tauta gyvena laisvą gyvenimą. Atkurta valstybė. Lietuvą įsivaizduojame kaip modernią demokratišką respubliką. Tam didžiam darbui reikia laisvo, doro, pasirengusio, išsiugdžiusio tvirtą patriotinę savimonę žmogaus“. Taigi įgyta politinė laisvė, atkurta Respublika suvokiamos kaip „didis darbas“, kuriam reikia ne tik laisvę branginančio, bet ir „valstybiškai mąstančio ir veikiančio“ žmogaus.

Viena nuostata – atgavome laisvę, kad gyventume nerūpestingai kaip „miško paukšteliai“. Kita nuostata – turime susitelkti, augti ir moraliai stiprėti, kad laisvės naštą nešti pajėgtume. Jei šiandien žvelgtume į du nepriklausomybėje tautos išgyventus dešimtmečius, matytume, kaip šios dvi nuostatos pinasi, grumiasi, kaip jos veikia mūsų asmenines laikysenas ir gyvensenas. Šios nuostatos ryškios ir mokyklinėje lituanistikoje. Požiūrį, kad jaunam žmogui svarbu perteikti pagrindinių tautos tekstų visumą, rišlų tautos pasakojimą, keitė požiūris, kad įmanoma iš tos visumos kiekvienam pagal skonį išsilasioti įdomesnius, labiau žėrinčius tekstus: tas, kam įdomus Antanas Škėma, kalba apie Škėmą, tas, kam įdomus Marius Katiliškis – apie Katiliškį. Atgavome laisvę – taigi turime galimybę laisvai rinktis.

Prabėgo nemaža laiko, ir pradedame justi, kad tam tikro bendro tekstyno, bendro pasakojimo, bendro įsipareigojimo tą pasakojimą mokykloje turėti ir tęsti, vis dėlto reikia. Pajutome, kad ir mums, ir mūsų jaunajai kartai reikalinga patikima tradicija, kuri suteiktų mūsų dabarčiai gilesnį matmenį. Tokį potyrį taikliai įvardijo filosofas Arūnas Sverdiolas. Prieš keletą metų parašytame esė „Lėkštutėlė lėkštelė“ jis pastebėjo, kad Lietuvos viešasis gyvenimas tampa išskirtinai lėkštas, kad jis netenka kultūrinio podirvio, gelmės, vertikalės, kad lietuviai pasmerkiami gyventi primityvų ir lėkštą gyvenimą dekonstruotoje, išmagnetintoje erdvėje.

Kita svarbi įžvalga būtų Algirdo Juliaus Greimo. Prieš mirtį rašytame tekste „Apie netobulumą“ jis teigė, kad Vakarų kultūros pasaulis dyla ir reikia naujo žvilgsnio, kuris jį nušviestų, suteiktų jam naujų reikšmių ir prasmės. Taigi Greimas kėlė intelektualams, kultūros žmonėms naują imperatyvą – atrasti žvilgsnį, žiūrėjimo tašką, kuris padėtų atnaujinti dylantį, pilkėjantį pasaulį, nušviestų jį naujomis spalvomis. Galime sakyt, kad toks pat uždavinys tenka lietuvių kultūros žmonėms: ar atrasime šiandien žiūrėjimo tašką, kuris padėtų nušviesti, atgaivinti, įmagnetinti mūsų kultūros pasaulį?

Taigi su lėkštėjančia, dylančia ir byrančia kultūros erdve galime susitaikyti, susigyventi kaip su neišvengiamybe ir galime ieškoti jai, sykiu ir savo gyvenimams, atsvarų, alternatyvų. Įsišaknijimas – prancūzų filosofės Simonos Weill praėjusio amžiaus viduryje pasiūlyta ir Czesławo Miłoszo arba Česlovo Milošo pamėgta metafora – galėtų būti tokia atsvara. Po Antrojo pasaulinio karo baisybių Milošas ir kiti intelektualai ėmė kalbėti apie būtinybę Europos žmogui tvirčiau įsišaknyti. Įsišaknyti tradicijoje. Įsišaknydami galime įveikti beprasmybės šaltį, stiprėjančią „žaidimo pabaigos“ nuojautą, išsaugoti asmeninio ir bendro gyvenimo prasmės pojūtį. Būtent tokia yra dviejų rašytojų – Česlovo Milošo ir Samuelio Beketo – neakivaizdaus ginčo esmė. Polemizuodamas su „žaidimo pabaigą“ skelbiančiu Beketu, Milošas sako, kad jo žmogus nesiryžta prasmės išsižadėti: glausdamasis prie tradicijos, prie iki jo gyventų gyvenimų, jis stengiasi išsaugoti būties prasmės potyrį. Kultūros tradicija padedanti atsakyti į šių dienų žmogaus prasmės ilgesį, prasmės alkį.

Prieš keletą metų imtasi atnaujinti mokyklinę XI-XII klasių literatūros programą. Dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai kartu su mokytojais mėgina atnaujinti pagrindinės mokyklos lituanistiką. Abiem atvejais apsispręsta remtis ne tiek Jono Meko, kiek Meilės Lukšienės paradigma. Stengiamasi perteikti daugiabalsį, sudėtingą, bet pakankamai rišlų laisvos tautos pasakojimą: nuo tautosakos, politinę tautą kūrusių senųjų mitų ir epų iki šiandienos tekstų. Tai daroma remiantis paprastu argumentu: jei atviroje dabarties erdvėje norime išlikti kaip tautinė bendruomenė, mums reikalingas „didysis pasakojimas“. Reikalingas pasakojimas, kuris jungtų skirtingus tekstus, skirtingas asmenybes, skirtingus vaizdinius, idėjas, skirtingus reikšmių ansamblius į prasmingą visumą, kuris padėtų įsišaknyti, padėtų atsispirti postkolonijinės vartotojiškos tikrovės lėkštybei ir suteiktų Lietuvos kultūrai gelmės matmenį. Reikalingas pasakojimas, kuris sietų skirtingus laisvus lietuvius į vieną laisvą, savarankišką bendriją, duotų mūsų bendrijai patikimą susikalbėjimo ir bendros ateities kūrimo pamatą. Meilė Lukšienė kalbėjo apie būtinybę atrasti junges – jungtis tarp tekstų, idėjų, asmenybių, kartų, tarp įvairiakalbių Lietuvos kultūrų. Tokias junges įžvelgti, atrasti – lituanistų kūrybos vertas uždavinys.

Mums šiandien reikalingos jungės tarp lietuvių kalbos, literatūros, filosofijos. Jas matydami, jausdami galime svarstyti jaunajai kartai ir visai visuomenei svarbų klausimą: kodėl lietuviui verta, kodėl prasminga, kodėl dera rūpintis lietuvių kalba, lietuvių kultūra, lietuvybe. XVIII amžiuje panašų klausimą kėlė Kristijonas Donelaitis ir Immanuelis Kantas. Pastarasis, rašydamas „Draugo prierašą“ Kristijono Gotlybo Milkaus žodynui, klausė: kodėl vokiečių valdžia turėtų išsaugoti lietuvių kalbą? Ir atsakė: lietuvių kalba verta rūpintis todėl, kad lietuviai yra garbingo, kilnaus charakterio, kad toks jų charakteris priklauso nuo jų gimtosios kalbos. Sunaikinsi lietuvių kalbą, neteksi garbingo charakterio žmonių, neteksi lietuvio, kuris jaučia savo vertę, oriai, nesilankstydamas, kaip su lygiu bendrauja su galingesniu už save ir yra ištikimas krašto pilietis. Taigi lietuvių kalba padeda išsaugoti kilnų žmogaus būdą.

Visas straipsnis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-10-29-darius-kuolys-apie-junges-isisaknijima-ir-mokykline-lituanistika/109318