Dar viena plyta sienoje (Atsiliepimas apie atnaujintos Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos bendrosios programos projektą)

Per Lietuvą nuvilnijo atnaujintos Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos bendrosios programos projekto pristatymo banga. Pagal visus demokratijai priklausomus formalius dėsnius, kiekvienas mokytojas lituanistas turi teisę pareikšti savo nuomonę apie atnaujinimų prasmingumą. Tiesa, retas kuris tiki, kad šie pristatymai yra daugiau nei siekis sukurti demokratiško svarstymo iliuziją, turinčią pasakyti, kad ir mokytojai dalyvavo projekto tobulinimo procese.

Ignoruojamas psichologinis amžius

Pirmiausia, visiškai neatsižvelgiama į mokinių psichologinio amžiaus tarpsnius. Pagal projektą, 5–6 kl. baigęs mokinys turėtų būti perpratęs fonetikos, morfologijos ir sintaksės sistemas (8.3.3.2 punktas). Klausimas: kaip tai gali pasiekti tokio amžiaus vaikas? Beje, tokie nerealūs reikalavimai neatsižvelgia ne tik į psichologinį amžių, bet ir į tragiškai žemą mokinių raštingumo lygį.

Pagrindinio ugdymo programa neturi būti tokia išplėsta, kuomet jau penktokas–šeštokas turi perprasti visą gramatikos sistemą nuo raidės iki sakinio. Manyčiau, programą reikia optimizuoti ir orientuotis į rašybos ir skyrybos ugdymą: fonetikos, morfologijos reikia tiek, kiek vaikui padeda išmokti taisyklingai rašyti. Taigi reikalinga radikali atranka, būtina eliminuoti visus gramatikos skyrius, kurie tiesiogiai nesusiję su rašybos ir skyrybos įgūdžių ugdymu. Vientisinio ir sudėtinio sakinio struktūros ar skyrybos temos nei penktoje, nei šeštoje klasėje nėra reikalingos, nes mokiniai paprasčiausiai per maži tai sistemai perprasti (juk iki tol jie dar turi susivokti fonetinėje ir morfologinėje sistemoje).

O ką projekte veikia 5–6 kl. koncentrui siūlomas stilistikos kursas? Nereikia iš mokinukų daryti filologijos studentų.

Prievarta diegsime konservatyvias vertybes?

5–6 kl. literatūros programa dvelkia senamadišku vertybiniu ideologizavimu. Peržvelgus 8.3.4.2 punkte nurodytas temas, akis bado formuluočių tendencingumas – jose užkoduota ne mąstymo savarankiškumo ir kūrybiškumo išlaisvinimas, bet aiškus „kvadratėlio metodas“.

Kitaip sakant, pagal siūlomą programą, mokinys vertybinę pilietinę orientaciją turėtų susikurti ne pats, bet tas vertybes išmokti (!). Tai išduoda ir programos aprašo formuluotės: Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas padeda įgyti laisvam žmogui būtinus moralinius pagrindus – asmens kilnumą. Dar simptomiškiau skambanti potemė Šeima – lietuviškos knygos saugotoja ir gynėja (???).

Projekto siūloma literatūros ugdymo programa kuriama ant konservatyvios pilietinės ideologijos pamatų ir neatsižvelgia į tai, kad 5–6 kl. koncentro mokiniai literatūrą patiria daugiau emocijomis, o ne logiškai artikuliuotomis kultūrinėmis kategorijomis. Tad abejotinai skamba siekis 5–6 kl. mokinius priversti suvokti M.Mažvydo, K.Donelaičio, M.Valančiaus, J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, M.Daukšos svarbą mūsų kultūrai.

Supažindinimą su šiomis asmenybėmis reikia palikti istorijos pamokoms arba bent jau aukštesnėms klasėms, nes šių autorių tekstai 5–6 kl. mokiniams atrodo kaip istorinių duomenų rinkinys. Kultūrinės svarbos tokio amžiaus mokiniai pajusti dar negeba, o mokytoją įpareigoti tą svarbą įdiegti yra mažų mažiausiai naivu. Nesunku nuspėti, kad bet koks prievartinis diegimas mokinius atitolins nuo literatūros ir skaitymo malonumą pavers kankinančiu nemalonumu.

Nekvestionuoju moralės ir atsakomybės, tradicijos ir kultūrinių asmenybių svarbos, bet diegimu ir prievolėmis vertybių ugdyti negalima: asmeninė atsakomybė ir asmeninių vertybių suvokimas atrandamas aiškinantis, kas yra laisvė, o ne iškalant amžinas tiesas ir, perfrazuojant Pink Floyd, „statant plytas į sieną“.

Sausa literatūros teorija bei senieji tekstai

Analogiškas literatūrinio ugdymo principas projekte taikomas ir 7–8 bei 9–10 kl. literatūriniam ugdymui, tik dar pridedamas literatūros teorijos balastas. Taigi mokinys ne tik idėjiškai „represuojamas“, bet dar ir verčiamas į literatūrą žvelgti sausu literatūrologo žvilgsniu.

Neaišku, kam tiek daug senosios literatūros tekstų 9–10 kl. mokiniams (tema Laisvas žmogus piliečių bendruomenėje). Literatūrai reikia palikti ne tik pilietiškumą, bet ir gyvą emociją, teksto malonumą. Dvejotina ir būtinybė pagrindinio ugdymo programoje kalbėti apie magiškąjį realizmą, postmodernizmą, juoko literatūrą bei kitus literatūros teorijos niuansus, kuriuos neretai sunkiai įkanda ir filologijos studentai.

Derėtų palikti laisvę mokytojui: jis puikiai jaučia, kaip gali dirbti su savo mokiniais, kokius tekstus jie gali skaityti ir suvokti. Tarkim, postmodernizmo terminas iki šiol akademinėje sferoje nėra konceptualiai apibrėžtas pačių lietuvių literatūrologų. Gal pirmiausia ten reikėtų užsipildyti spragas?

Reikia alternatyvos!

Apskritai 9–10 kl. literatūros ugdymo programa projekte kuriama taip pat, kaip ir 5–6 kl. kalbos programa: norima per dvejus metus mokiniams sukrauti visą literatūros istoriją – nuo Biblijos ir antikos laikų iki pat postmodernizmo epochos. Beje, 11–12 kl. tuo pačiu keliu mokiniai keliaus dar kartą, – kad neužmirštų programos kūrėjų siūlomos kultūrinės ideologijos.

Nereikia būti psichologijos ir švietimo ekspertu, kad suvoktum, jog mokiniai neracionaliai apkraunami: kaip 15 ar 16 metų mokinys gali išstudijuoti tai, ką filosofijos studentai studijuoja 4 metus? Tekstų paprasčiausiai yra per daug, todėl iš viso literatūros mokymosi proceso, tiksliau – maratono, lieka tik slogus nuobodulys.

Projekto kūrėjai turėtų racionaliau persvarstyti tekstų atranką ir orientuotis ne tiek į tradicinį chronologinį literatūros istorijos mokymą, angažuotą konservatyviai pilietinei ideologijai, kiek į teksto suvokimo ugdymą. Tai reiškia, kad būtina ieškoti alternatyvos linijiniam literatūros istorijos dėstymui. Nuo 5 iki 10 kl. literatūros ugdymas turi būti ne chronologinis (visų tekstų vis tiek neperskaitysi ir neturėsi laiko jų aptarti), o probleminis. Bet probleminis ugdymas taip pat turėtų būti ne ideologiškai angažuotas, o išlaisvinantis, leidžiantis laisvai mąstyti, kalbėti ir rašyti.

Nei mokytojo, nei mokinio nereikia apriboti aiškiomis vertybinėmis hierarchijomis, nes tai primena sovietinės propagandos mechanizmą. Tokio mechanizmo gajumo ženklai ir yra šabloniškas mokinių literatūrinis mąstymas. O šablono stiprybę maitina ne mokinių ar mokytojų nekompetencijos, bet pirmiausia aklam šablonui angažuotos ugdymo programos.

Mindaugas GRIGAITIS, Kauno Senamiesčio progimnazijos lietuvių kalbos mokytojas

Straipsnio nuoroda: http://www.dialogas.com/laikrastis/2013/42/dar-viena-plyta-sienoje-atsiliepimas-apie-atnaujintos-pagrindinio-ugdymo-lietuviu-kalbos-bendrosios-programos-projekta/