Prieš trejetą amžių saulės, dar tebestoviniuojančios dangaus skliaute, bet jau pasiruošusios vėl kopti, šviesą išvydo pirmasis mūsų poetas Kristijonas Donelaitis. Jis iškilo pirmas – ir iki šiol tebėra didžiausias, pasirodė pirmas – ir liko nepralenktas. Švęsdami poeto trijų šimtų metų jubiliejų, turime progos pamąstyti apie jo svarbą ir reikšmę, apie jo vietą Lietuvos ir Europos kultūroje.
Keliais žodžiais priminsiu jo biografijos duomenis. Donelaitis gimė 1714 metų sausio mėn. 1 d. Lazdynėliuose, dabar išnykusiame Mažosios Lietuvos kaime netoli Gumbinės. Karaliaučiuje mokėsi vadinamojoje lotyniškoje mokykloje, kurioje visi dalykai buvo dėstomi lotynų kalba, nuo 1736 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Jį 1740 m. baigęs, trejus metus dirbo giedojimo mokytoju, vargonininku, mokyklos vedėju Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo liuteronų kunigas Tolminkiemyje. Ten mirė 1780 metų vasario mėn. 18 d. Tai būta įvairiapusio talento žmogaus. Be gimtosios, mokėjo lotynų, senovės graikų, hebrajų, vokiečių ir prancūzų kalbas ir, kaip rodo išlikę duomenys, gyveno intelektualaus žmogaus gyvenimą. Be to, buvo nagingas, imlus technikos naujovėms meistras ir smalsus tyrinėtojas. Jis gamino termometrus, barometrus ir laikrodžius. Tai naudingi buities daiktai. Termometras nustato temperatūrą, barometras padeda numatyti oro permainas, o laikrodis – sinchronizuoti kai kuriuos savo ir aplinkinių veiksmus. Ypač palyginti neseniai vieno anglo išrastas kišeninis laikrodis su spiraline spyruokle. Galime įsivaizduoti, kaip Donelaičiui niežtėjo rankos pačiam pasigaminti šį prietaisą. Tačiau ko jis vargo, šlifuodamas optinius stiklus? Kam jam to paties anglų išradėjo patobulintas mikroskopas? Praktinės naudos iš jo nėra. Vis dėlto poetui, matyt, labai knietėjo pažvelgti tegu tik į kelis kartus padidintą, bet vis tiek paprasta akimi nematomą pasaulį. Nežinome, ar Donelaitis nebuvo pasidaręs teleskopo, bet nenustebtume sužinoję jį stebėjus žvaigždynus. Kai Italijoje išrastas fortepijonas į Prūsiją pateko apie 1745 m., Donelaitis tučtuojau ėmėsi šio instrumento gamybos. Dar jis buvo sukonstravęs kažkokį pneumatinį aparatą. Mėgo sodininkauti, pats skiepijo vaismedžius, ir nežinia, ar nebuvo išvedęs naujų veislių arba bent jau pagerinęs esamas. Jį nuolatos domino tai, kas nauja, originalu, viliojo pažinimo ir atradimo džiaugsmas. Literatūros darbuose matome tą patį.
Daugiau skaitykite čia:
