Savo nuomonę apie lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo bendrosios programos atnaujinimus jau esu išsakęs „Dialogo“ Nr. 42 išspausdintame straipsnyje „Dar viena plyta sienoje“. Tačiau minėtame straipsnyje liko plačiau neaptarti keli esminiai aspektai: kiek pagrįstos yra kalbos apie vientiso tautinio pasakojimo egzistavimą? Ar jį pagrindžia šiuolaikiniai literatūrologiniai tyrinėjimai? Galiausiai – kaip vieno tautinio pasakojimo išgryninimas ir diegimas dera su demokratinei visuomenei būtina mąstymo įvairove?
Padėti įsišaknyti tradicijoje…
Spalio mėnesį Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“ Darius Kuolys perskaitė pranešimą „Apie junges, įsišaknijimą ir mokyklinę lituanistiką“ (publikuotas portale Bernardinai.lt). Jame vienas energingiausių reformų šalininkų bando teoriškai pagrįsti tautinio pasakojimo ugdymo koncepciją. D.Kuolys paaiškina, kad ugdymo programų atnaujinimas būtinas siekiant ateities kartoms perduoti „pakankamai rišlų laisvos tautos pasakojimą: nuo tautosakos, politinę tautą kūrusių senųjų mitų ir epų iki šiandienos tekstų“. Anot literatūrologo, „tai daroma remiantis paprastu argumentu: jei atviroje dabarties erdvėje norime išlikti kaip tautinė bendruomenė, mums reikalingas „didysis pasakojimas“. Pasitelkęs Meilės Lukšienės jungių ir Česlovo Milošo įsišaknijimo kategorijas D.Kuolys mokyklinę lituanistiką vertina kaip būdą parodyti jaunajai kartai „jungtis tarp tekstų, idėjų, asmenybių, kartų, tarp įvairiakalbių Lietuvos kultūrų“. Anot D.Kuolio, lietuvių kalbos mokytojo pareiga tas junges parodyti mokiniams, taip padedant jaunajai kartai įsišaknyti savo tradicijoje, galinčioje „atsakyti į šių dienų žmogaus prasmės ilgesį, prasmės alkį“.
Vizija atrodo graži ir įkvepianti, tačiau jai trūksta labai svarbaus dalyko – ne tik psichologinio, pedagoginio, bet ir literatūrologinio pagrįstumo.
Dar vienas tautinio epo paieškų psichozės priepuolis?
Kas verčia kalbėti apie tokio pagrįstumo stoką? Išskyrus straipsnyje minimus Brigitos Speičytės tyrinėjimus, kol kas nėra rimtesnių studijų, argumentuotai pagrindžiančių poetizuotas D.Kuolio vizijas apie vientisą tautos naratyvą. Kokiu būdu „mokyklinė lituanistika šiandien galėtų jungti tai, kas nesujungta“, kai patys literatūrologai tų jungių nėra identifikavę? Sveikas protas lyg ir sako, kad negalima grįsti atnaujintų programų įžvalgomis, kurios net akademinėje erdvėje dar nėra išaugusios iš prielaidų būsenos. Nepagrįstas atrodo ir D.Kuolio teiginys, kad tautinis naratyvas pasidavė postmodernios decentracijos įtakai, buvo pamirštas ir neva literatūros buvo mokoma bet kaip.
Tokie reformoms pateisinti skirti gražbyliavimai tik rodo, kokia tolima pedagoginė tikrovė programas kurpiantiems teoretikams. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo literatūros programos buvo kuriamos pagal tautinės literatūros chronologinę liniją, aiškiai akcentuojant tautinės literatūros išskirtinumą ir kultūrinės tradicijos tęstinumą. Nesinori šiame straipsnyje leistis į plačius mokslinius disputus, bet vis tik neįmanoma nepastebėti, kad susikurta tautinio naratyvo diegimo strategija atrodo kaip XIX a. tautinio atgimimo idėjomis grįsto nacionalinio rezervato steigimas: gana įtartinai atrodo noras šiuolaikinio piliečio sąmoningumą grįsti poetinėmis vizijomis bei istorinio nesaugumo atmosferoje susikurtomis kalbos ir lietuvio charakterio išskirtinumo idėjomis. Pasirėmus literatūrologo Gintaro Lazdyno tyrinėjimais (G.Lazdynas „Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga“, „Metai“, 2013 m. liepa), galima kalbėti apie dar vieną lietuvių tautinio epo paieškų psichozės priepuolį. Gaila, kad šįkart ši psichozė nukreipiama tiesiai į jaunosios kartos protus.
Kas tai, jei ne chunta?
Nesolidžiai atrodo ir nuolatiniai gražbyliavimai, esą pats mokytojas turi mokėti naujai perskaityti klasiką, surasti būdus, kaip priartinti ją prie šiuolaikinio mokinio.
Jei nenuilstamai leidžiamuose „naujuose“ vadovėliuose kada nors vietoj šlovinančio patoso prisodrintų deklaracijų apie kiekvieno iš privalomų autorių neeilinį išskirtinumą pagaliau atsiras pavyzdžių, kaip šiuolaikine kalba galima paaiškinti klasikos aktualumą, tuomet ir mokytojui tradiciją priartinti prie mokinio bus daug paprasčiau. Kol programų rengėjai ir vadovėlių kūrėjai (o nemaža jų dalis yra akademikai) skęsta pseudomoksliniame idealizavime ir svaiginasi neaiškiomis kolektyvinėmis fantazijomis, tol apie jokius naujus klasikos perskaitymo būdus kalbėti negalima.
Skaitydamas programos projektą ir jį grindžiančias mokslininkų deklaracijas, kad atrasti „jungtis tarp tekstų, idėjų, asmenybių, kartų, tarp įvairiakalbių Lietuvos kultūrų“ yra „lituanistų kūrybos vertas uždavinys“, prisimeni Česlovo Milošo teiginį, kad lietuvių kultūra yra ne tiek istorinis, kiek filologinis reiškinys[1]. Atrodo, ši mintis yra tapusi mokyklinės programos rengėjų credo. Logika sako, jog kuriant ugdymo programas būtina atsižvelgti į sociologinius ir psichologinius argumentus, galinčius patvirtinti, ar keliami tikslai ir uždaviniai gali būti realizuoti pedagoginėje praktikoje. Nei pačiame programos projekte, nei programų rengėjų komentaruose tokių argumentų nėra: kalbama taip, tarsi ką tik būtų atrastos trūkstamos jungtys lietuvio dvasios evoliucijos grandinėje ir dabar žūtbūt reikia tas jungtis perduoti jaunajai kartai.
Taigi atrodo, kol kas racionalumu grįstas strateginis mąstymas pralaimi. Klausimas – kam? Nepamatuotam filologiniam idealizmui ar galios interesams ir pretenzijoms į ES lobius? Toks klausimas tegul lieka atviras. Bet puikiai žinodami, kad galios ir turto interesų slapstymas po gražiais idealais yra bene seniausia visuomenės kvailinimo strategija, lituanistinių ugdymo programų reformų kontekste pagrįstai galime vartoti ir paties D.Kuolio labai mėgstamą chuntos sąvoką. O kaip kitaip galima vadinti grupelę valstybinės institucijos globojamų filologų, kurie sau išsigrynina tautinį pasakojimą ir naudodamiesi suteikta sprendžiamąja galia tą pasakojimą paverčia ne tik universaliu pilietinės tapatybės modeliu, bet dargi iš jo išveda ir bendrojo ugdymo strategiją?
Kaip tai dera su demokratinio mąstymo principais?
Akivaizdu, kad tautinio pasakojimo idėjos įtaigą drumsčia ne tik gana ribotai suvokiama literatūros istorija, bet ir tos idėjos nedermė su demokratinio mąstymo principais. Norisi dar ir dar kartą programos rengėjų klausti: apie kokį laisvą ir savarankiškai mąstantį pilietį galima kalbėti, kai mąstymas apribojamas viena linija, vienu tautos pasakojimu?
Literatūros pamokos, galinčios padėti ugdyti mąstymo įvairovę – gyvybiškai būtiną demokratijai egzistuoti – pririšamos prie vienos tiesos aukštinimo. Programos siekiamybė – pilietiškai ir politiškai aktyvus visuomenės narys. Tačiau kažkodėl nesusimąstoma, kad demokratiškoje visuomenėje pilietinis-politinis aktyvumas grindžiamas ne besąlygišku paklusimu, o gebėjimu susikurti ir ginti savo pilietines-politines pažiūras, gebėjimu kritiškai artikuliuoti save ir savo kultūrą.
D.Kuolio akcentuojamas asmens įsišaknijimas gilesniuose kultūros sluoksniuose nei vartojimas ir buitis, be abejo, yra būtinas, bet poetinėmis impresijomis, emocijomis, aklu pasitikėjimu tradicija (o gal chuntos interesais?) grįstas santykis su praeitimi tikrai negali tapti rimta atsvara kultūros ir mąstymo lėkštėjimo procesams. Juk tam reikia savikritiško požiūrio į save ir savo kultūrą, o būtent tokio požiūrio ir trūksta didžiųjų pasakojimų adeptams: jie siūlo ne kurtis asmeninius naratyvus, bet su besąlygišku paklusnumu vartoti jų paruoštą produktą.
Namų darbai neatlikti
Nepaisant programos rengėjų bandymų straipsniais ir pristatymo kalbomis įtaigiai pagrįsti atnaujinimų prasmingumą, kol kas naujai rengiamos lituanistinio ugdymo programos neatitinka nei literatūrologinių tyrinėjimų situacijos, nei psichologinių kriterijų, nei demokratinio mąstymo principų, nei pedagoginės tikrovės. Akivaizdu, kad diktatoriški bandymi užbaigti lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo pilietizacijos procesą atnaujinant ir taip neseniai atnaujintą pagrindinio ugdymo programą yra pernelyg skubotas.
Namų darbai neatlikti ne tik teorinio koncepcijos pagrindimo, bet ir svarbiausiame lygmenyje: pirmiausia reformatoriams reikėtų nuodugniai išstudijuoti vidurinio ugdymo programų reformos pasekmes ir paneigti vyraujančias nuostatas, kad kilnumo ir pilietinio sąmoningumo idealai, susidūrę su schematiška egzaminų realybe, virto šabloniškumo ir dirbtinio pritempinėjimo juvelyrika. Kai būsim tikri, kad pasiteisino pirmoji reforma, tuomet pagrįstai atrodys ir antrosios būtinybė.
O dabar mokytojui teks vargti, ieškant būdų, kaip kuo mažiau sužaloti jauną protą vienmatės programos brukalu.
Mindaugas GRIGAITIS, Kauno Senamiesčio progimnazijos lietuvių kalbos mokytojas
_________________________________
Straipsnio nuoroda: http://www.dialogas.com/laikrastis/2013/44/chuntos-ar-tautos-pasakojimaspagrindinio-ugdymo-lietuviu-kalbos-bendrosios-programos-atnaujinimu-analize-tesiant/
