Kategorija: Kolega kolegai

J. VENCKUS, S.J.

Dantė Alighieri priklauso prie didžiausių pasaulio poetų bei rašytojų šalia Šekspyro, Miltono, Cervantes, kuriuos žmonės su pasigėrėjimu net po kelis kartus gali skaityti ir skaityti. Jie priklauso ne prie kurios nors vienos tautos, ar kurio krašto, ar kurio laikotarpio, bet prie viso pasaulio ir visų laikų kultūros. Dantė savo „Dieviškoje komedijoje” aprašo ir šventuosius, ir nusidėjėlius, prie pastarųjų priskirdamas ir save patį, nes jaunystėje savo laisvesniu gyvenimu buvo patekęs į klystkelius.

VIDURAMŽIS — KRIKŠČIONYBĖS AUKSO AMŽIUS

     Dantė gyveno ir kūrė viduramžio laikotarpiu (1265-1321). Voltaire ir enciklopedistai savo bedievišką amžių pavadino „šviesiuoju”, o viduramžius — „tamsiaisiais”. Tačiau viduramžiai yra krikščionybės klestėjimo laikai, kai buvo pradėtos statyti puikios gotiškos katedros su į dangų besistiebiančiais bokštais, įvairiaspalviais vitražais, daugybe šventųjų statulų. Žmonių pamaldumas labai augo.

Viduramžiais iškilo daug žymių dailininkų, architektų ir skulptorių. Vienas didžiausių viduramžio menininkų yra Giotto. Jis nutapė ir Dantės portretą, kurį prie šio straipsnio įdedame.
Dantės laikais gyveno ir kiti žymūs žmonės: šv. Tomas Akvinietis (1225-1274); Roger Bacon (1214-1295), anglų filosofas; Ispanijoje gyvenęs filosofas Mozė Maimonides (1135 – 1274) ir arabų filosofas Averroes (1126-1198). Visi šie garsūs žmonės buvo Tomo Akviniečio mokytojai. 13-tame šimtmetyje buvo įsteigti du dideli ir lobai reikšingi ordinai: Pranciškonai 1209 m. ir Domininkonai 1215 m. Pirmieji greitai tapo masių misijonieriai ir mylimi liaudies pamokslininkai, o antrieji — mokyklų bei universitetų steigėjai ir profesoriai.

DANTĖS GYVENIMO BRUOŽAI

Dantė gimė Florencijoje, Toskanos provincijoje. Tai nepaprastai gražus kraštas,  prie sarunios upės Arno krantų. Žemė derlinga, todėl gyventojai turtingi. Gamina daug gero vyno, gal labiausiai pagarsėjusi vyno rūšis — Chianti.
Dantė gyveno prieš 700 metų, tad nedaug ką bežinome iš jo gyvenimo. Motina mirė, kai jis buvo tik šešerių metų amžiaus. Tėvas vedė antrą kartą. Psichologai sako, kad vaikai, užaugę be motinos, yra paprastai užsispyrę, užsidarę, blogesnio charakterio. Kai Dantė buvo devynerių metų, įvyko nepaprastas dalykas. Iš tikrųjų tai buvo gal tik smulkmena, bet ji turėjo didelės į-takos visam Dantės gyvenimui ir kūrybai. Jis pamatė mergaitę tokio pat amžiaus kaip ir jis ir ją be galo įsimylėjo iš pirmo pažvelgimo. Ji buvo apsivilkusi gražia suknele ir persijuosusi juosta. Jis su ja nesikalbėjo visą gyvenimą, įsimylėjo tik iš tolo, bet niekad jos neužmiršo. Visą laiką ji pasiliko jam gražiausia ir garbingiausia moteris, viso jo gyvenimo angelas ir įkvėpėja. Antrą kartą jis ją pamatė po devynerių metų. Ta mergaitė niekad nesužinojo, kad Dantė ją buvo taip įsimylėjęs. Daugeliui gali kilti labai natūralus klausimas, dėl ko jis su ja nesusipažino, nepasikalbėjo. Tai klausimas, į kurį sunku rasti atsakymą.
Beatričė ištekėjo už Simone di Bardi ir mirė jauna, vos sulaukusi 25 metų. Dantė, jos labai paliūdėjęs, vedė Gemą Donati, garsios giminės mergaitę. Susilaukė keturių vaikų. Viena jo dukra tapo vienuole, jos vardas buvo Beatričė.
Dantė baigė aukščiausius mokslus Florencijos universitetuose pas domininkonus ir pranciškonus. Būdamas ištrėmime, taip pat lankė universitetus ir jų bibliotekose sėdėdavo per dienas ir naktis. Sakosi gyvenime mylėjęs tris karalaites: Beatričę, Filosofiją ir Teologiją.
Italija tik praėjusiame šimtmetyje tapo viena valstybe. Pirmiau ji visados buvo pasidalinusi į mažas valstybėles ir respublikas, panašiai kaip senovėje Graikija. Florencija buvo Toskanos sostinė. Valdė magistratas iš septynių žmonių. Tada buvo dvi politinės partijos: Gvelfai ir Gibelinai. Gvelfai buvo popiežiaus partija, o Gibelinai — karaliaus. Gvelfai buvo pasidalinę į dvi grupes: Juoduosius ir Baltuosius. Juodieji buvo už popiežiaus valdžią net ir pasauliniuose reikaluose, nes popiežius daug kartų išgelbėjęs kraštą su organizuota kariuomene iš pagonių ir eretikų. Dantė buvo karališkosios valdžios šalininkas. Jis gynė karaliaus valdžią savo veikale „Monarchia” (1309), vartodamas argumentą iš Šv. Rašto, kur sakoma, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo (plg. Rom 13,1). Taip pat ir šv. Mato evangelijoje (22,17) sakoma: „Atiduokite tai, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui”. Kai popiežiaus partija (Juodieji) laimėjo, Dantė buvo ištremtas. Ištrėmime (Ravenoje) jis išbuvo iki mirties 1321 m.
Pirmoji Dantės knyga „Naujasis gyvenimas” buvo parašyta tuoj po Beatričės mirties — 1293 m. Knygoje jisai slepia savo tikrąją meilę, įtraukia ir kitas moteris, kad niekas neatspėtų, jog jo vienintelė ir didžiausia meilė buvo Beatričė. Jis dažnai turėjęs Beatričės vizijas ir pasižadėjęs apie ją parašyti knygą. Jis norėjo taip apie ją parašyti, „kaip niekas niekados dar nė apie vieną moterį nėra parašęs”. Dantė apie ją parašė savo „Dieviškąją komediją”.

DIEVIŠKOJI KOMEDIJA

     Šį savo kūrinį Dantė pavadino „Komedija”, o „dieviškoji” (divina) buvo pridėta jau po dviejų šimtų metų, jam mirus. Šis epitetas buvo pridėtas dėl veikalo nepaprasto grožio. Komedija veikalas pavadintas dėl jo laimingos užbaigos. Pats Dantė taip komediją aptaria: „vidutinio stiliaus liaudies kalba parašytas poetinis kūrinys su gąsdinančia pradžia ir laiminga pabaiga”.
„Dieviškoji komedija” susideda iš šimto giesmių, kuriose aprašoma Dantės kelionė per pragarą, skaistyklą ir dangų. Aprašoma, kaip Dantė savo gyvenimo pusiaukelėje paklydęs tamsiame miške. Jam kelią pastoję trys žvėrys: pantera, liūtas ir vilkė. Mergelė Marija, Liucija ir Beatričė atsiuntusios poetą Virgilijų jam padėti, išvaduoti iš tų trijų žvėrių. Paskui Virgilijus vadovavo jo kelionei po pragarą.
„Dieviškąją komediją” sudaro trys dalys: pragaras, skaistykla ir dangus. Geriausiai Dantei pasisekė aprašyti pragarą. Čia apie šią komedijos dalį šiek tiek plačiau pakalbėsime, pasinaudodami Alekso Churgino vertimu (Dieviškoji komedija, Vilnius 1968).
Dantė su Virgilijum keliauja po pragarą vis siaurėjančiais ratais ligi pat žemės centro. Juo giliau, juo didesni nusidėjėliai kenčia amžinas kančias.
Pirmiausia juodu patenka į pragaro prieangį. Čia yra vėlės, kurios dangui buvo per blogos, o pragarui per geros. Tai daugiausia tinginiai, nerangūs žmonės. Jie nėra nieko blogo padarę, bet nepadarę nė gero. Jie yra nusikaltę „apsileidimu”. Tos vėlės laksto nuogos pragaro prieangyje, verkia, kenčia nuo musių, vapsvų, širšių ir kirminų. Tos vėlės Dantei atrodo labai neįdomios. Tarp jų atsitiktinai jis pamato ir atpažįsta popiežių Celestiną V, kuris atsisakė popiežystės, savo vietą užleisdamas Bonifacui VIII, daug nelaimių atnešusiam Florencijai ir pačiam Dantei.
Savo veikalą Dantė pradeda šiais žodžiais:
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio.
Aš atsidūriau tankmėje,
Pametęs tiesų pėdsaką takelio.
Toji tankmė arba miškas reiškia nuodėmingą žmogaus gyvenimą. Nuėjęs pusę kelio, reiškia, kad jis tada buvo apie 35 metų amžiaus. Laukiniai žvėrys — pantera, liūtas ir vilkė — vaizduoja pagrindines aistras: pantera — gašlumą, liūtas — puikybę, vilkė — gobšumą. Virgilijus simbolizuoja išmintį. Greitai abudu su Virgilijum, praėję pragaro prieangį, atsiduria prie jo vartų su užrašu:
Čia kelias į dejonių viešpatystę,
Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa.
Čia kelias į šešėlių karalystę.
Kūrėją mano įkvėpė tiesa.
Pirmoji meilė suteikė man galią
Ir išminties nemirštanti šviesa.
Čionai įžengęs viltį mesk į šalį.

Pirmasis ratas: Limbo. Limbo —germaniškos kilmės žodis, reiškiąs ribotą erdvę. Čia yra nekrikštytųjų vėlės. Jie nekenčia, bet nemato Dievo. Poetas čia sutiko graikų filosofus: Aristotelį, Platoną, Sokratą. Ir pats Virgilijus iš čia atėjęs poetui į pagalbą. Jie visi čia džiaugiasi ne antgamtine, bet natūralia laime.

Antrasis ratas: Svetimoteriai. Čia jie sutiko Semiramis, Asirijos ir Babilonijos karalienę (1356-1314 pr. Kr.), pagarsėjusią žiaurumu ir ištvirkavimu; Kleopatrą, Egipto karalienę, Tristaną, Tristano ir Izoldos, herojų.
Jie visi pagonys. Iš krikščionių buvo Pranciška ir jos meilužis Paulius Malatesta. Pranciška buvo ištekėjusi, bet jos vyras nebuvo geras. Ištekėjo už kito. Tarp jų buvo labai karšta meilė, bet pirmasis vyras iš keršto abudu užmušė. Juodu prieš mirtį neturėjo laiko apgailėti savo nuodėmių ir pateko į pragarą. Pragare juodu buvo surišti, negalėjo atsipalaiduoti vienas nuo kito. Pranciška smulkiai nupasakoja, kaip skaitant Lančelotą, meilės knygą, jai kilo aistros: „Taip mus knyga įstūmė pragaran”. Dantė iš gailesčio sako: „Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau”.

Trečiasis ratas: Apsirijėliai ir girtuokliai. Juos saugo trigerklis šuo Cerberis. Cerberis kamuoja tuos vargšus, kurie voliojasi kaip kiaulės su išsipūtusiais pilvais. Dantė čia sutiko ir vieną savo pažįstamą bankininką iš Florencijos.
Ketvirtasis ratas: Šykštuoliai ir išeikvotojai. Jie stovi vieni prieš kitus. Visi rita aukso gabalus savo krūtinėmis ir spardo vieni kitus. Jie vieni kitų labai neapkenčia. Gyvendami žemėje, vieni labai šykščiai taupė, o kiti išeikvojo savo turtus. Vieni jų yra pliki, kiti — nuolat sugniaužę kumštis.

Penktasis ratas: Pikčiurnos ir tinginiai. Jie drasko ir plėšo vienas kitą dantimis. Čia jau pasibaigia viršutinis pragaras. Dabar prasideda Liuciferio miestas, apsuptas aukštomis sienomis ir apvestas grioviais. Šiame žemutiniame pragare yra ypatingai biaurūs prakeiktieji. Poetas labai piktai juos aprašo ir sako, kad jų nereikia gailėtis, nes net pats Dievas jų nesigaili.

Šeštasis ratas: Eretikai. Čia yra ne tik erezijų steigėjai, bet ir jų sekėjai. Eretikai tikrai yra baisūs. Kitos nuodėmės su nusidėjėlio mirtimi baigiasi, bet erezijos pasilieka ir po jo steigėjo mirties. Moteriškais veidais furijos lakstė po pragarą. Jų galvos buvo apkabinėtos hidromis, medūzomis ir gyvatėmis. Nagais draskė savo krūtis. Čia pilna duobių su metaliniais karstais. Tuose karstuose guli erozijų kūrėjai ir vis kaišioja galvas iš tų baisių karstų.

Septintasis ratas: Plėšikai. Dantė sako, kad smurtininkai, apgaudinėtojai, namų padegėjai pelnytai susilaukia prakeikimo. Jie kitiems duobę kasė, o dabar patys duobėje guli. Kuo mažiau kas meilės parodo savo artimui, tuo giliau nugrimzta į pragarą. Šito rato sargas yra Minotauras, kuris ėsdavo jaunus berniukus ir mergaites, slapstėsi labirinte kalnuose, maitinosi žmogiena ir čiulpė žmonių kraują.
Čia yra toks simbolizmas: kas kenkia savo artimui, čiulpia jo kraują. Šiame rate skraido harpijos, tai yra gyviai pusiau moterys ir pusiau paukščiai. Jos skraidydamos leidžia baisų dvokimą. Tai reiškia, jeigu kalbi prieš artimą, subiauroji visą aplinką. Šiame rate yra daug skyrių. Viename yra savižudžiai, kitame homoseksualai ir t.t. Čia teka kraujo upė, prie kurios pilna visai nuogų, vaitojančių pasmerktųjų. Iš viršaus ant jų kūnų krinta ugnies kamuoliai.

Aštuntasis ratas: Simonas Magas, Popiežiai, Kaipas ir Anas.
Simonai mage, niekšai, juo pasekę, Kurie net Dievo dovanas šventas Išmainėte, nuo godulio apakę.
Čia randame du popiežius: Nikalojų III (pop. 1277-1280) ir Bonifacą VIII (pop. 1294-1303).

Devintasis ratas: Žemės galiūnai ir tironai, kovoję prieš Dievą. Nors visi pragaro gyventojai yra skausmų ir kančių draugai, bet vienas kito nekenčia. Jie nekalba, tik bliauna, staugia, vienas kitam liežuvį rodo, badosi kaip ožiai ir t.t.
Mes traukėm gilumon devinto rato, Tenai, kur nusidėjėliai pliki Aukštielninkai ledan pavirtę krenta.
Liuciferis. Apie Liuciferį yra rašę ir kiti rašytojai bei poetai. Miltono Demonas yra puikuolis, patį Dievą provokuojąs į kovą. Lermontovo Demonas galingai skraido Kaukazo viršūnėmis ir vis galvoja, kaip daugiau blogo padaryti Dievui ir žmonėms. Goethės Mefistofelis, pavirtęs džentelmenu, gundo gražią ir pamaldžią Margaritą. Dantės Liuciferis yra be galo biaurus, turi tris veidus. Jis, apsiputojęs kraujuotomis seilėmis, kandžioja Brutą ir Kasijų ir laiko apsikabinęs Judą. Jie visi trys buvo išdavikai. Pirmieji du nužudė Julių Cezarį, Romos didybės kūrėją, o Judas išdavė savo Mokytoją Kristų.

Skaistykla ir dangus. Skaistykloje esantieji taip pat kenčia, bet kenčia su viltimi. Dantė sutinka Beatričę, kuri jam vadovauja kelionėje į dangų.

Straipsnio nuoroda:

Dantė ir jo „Dieviškoji komedija”