Pagaliau atėjus vasarinei kaitrai, patraukiau tolyn nuo Kauno centro į Palemoną, kur tarp laibų pušų ir senų obelų tebestovi skulptoriaus Bernardo Bučo suprojektuotas ir kartu su žmona poete Salomėja Nėrimi įrengtas jaukus medinis namelis.
Šiame name prabėgo vieni gražiausių poetės gyvenimo metų – gimė sūnus, išleistas ketvirtasis eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį 1938 m. įteikta Valstybinė literatūros premija. Apie čia praleistą laiką, poetė savo vyrui rašė: „Man prisimena 1937 metai, kada kūrėmis ir gimė vaikelis… Juk buvo nelengva, bet tai vienas iš gražiausių mano gyvenimo atsiminimų.“[1] Dabar šioje vietoje veikia Salomėjos Nėries memorialinis muziejus.
Rašyti apie poetę rizikinga – pasijunti lyg eitum į minų lauką, kur tavęs tyko jos talento gerbėjai ir pasirinkimų kritikai. Net prabėgus 70 metų nuo S. Nėries mirties, nėra vieningo vertinimo. Literatūrologo Mindaugo Kvietkausko teigimu, ji „bene geriausiai atitinka klasikinę pasmerktojo poeto sampratą. Tai jai metamas kraštutinis kaltinimas – tėvynės išdavikė.
Tai ji dar prieškaryje buvo kaltinama ir religinėmis šventvagystėmis (pradedant nuo 1927 m. eilėraščio „Be bažnyčios, be altorių…“), ir savo meilės nepadorumu. Tai jos atveju toks ryškus, anatemos bruožų turintis verdiktas: savo genijų panaudojo blogiui pagarbinti.“ Literatūrologas kaip išeitį siūlo ieškoti ne tik politinės, bet ir psichologinės to laiko tiesos. Tad kokią istoriją pasakoja išlikęs pastatas ir jame saugomi daiktai?
Visas straipsnis:
