Epochos ribos. Manoma, kad baroko terminas yra kilęs iš portugalų
kalbos ( perola barocca- tai netaisyklingos formos perlas). Ši sąvoka pabrėžia
netaisyklingumą, neatitikimą taisyklei. Vakarų Europoje ( Ispanijoje, Italijoje,
Anglijoje, Nyderlanduose) barokas egzistuoja 17 a., Lietuvoje – daugiau 18 a. I p.
Barokas padarė įtakos visoms meno rūšims, mokslui, filosofinei minčiai,
kasdieniniams žmonių gyvenimui. Baroko menas siejamas su kontrreformacijos
judėjimu – tuo metu įsigali baroko stiliaus bažnyčių architektūra. Bet baroko laiku
bažnyčia labai sustiprėjo, tarsi atgimė Viduramžiai. Atsiranda giltinės simbolis.
Žmogaus jausena. Nepastovi, chaotiška istorinė situacija, susidariusi
Vakarų Europoje 17 a., griovė ankstesnį humanistų tikėjimą neribotomis žmogaus
galimybėmis. Žmogaus ir visuomenės harmonijos koncepciją keičia žmogaus ir
aplinkos disharmonijos samprata, humanistų žavėjimąsi gera ir gražia žmogaus
prigimtimi, kurioje jausmai ir protas, kūnas ir siela papildo ir praturtina vienas kitą,
keičia mintis apie žmogaus silpnumą ir blogio viešpatavimą pasaulyje, asmenybės
autonomijos ir laisvos saviraiškos idėją – fatališko aplinkybių vaidmens, atsitiktinumo
reikšmės iškėlimas. Žmogus paliovė jaustis esąs pasaulio pagrindas ir pirmąkart taip
ryškiai pamatė ir sąmoningai suvokė visą savo gyvenimo sudėtingumą ir
prieštaringumą. Kartais barokas vadinamas tragišku humanizmu, nes žmogus atsiduria
privatinėje visuomenėje, kur lemia egzistenciją tavo galimybės išlikti stipresniam.
Todėl šiame pasaulyje žmogus jaučiasi esąs menka smiltelė, bet kartu jam būdingas
didelis pasitikėjimas savimi, nes jis mano, jog sugebėjo įsiskverbti į sudėtingos
pasaulio sandaros paslaptis. Ieškant tiesos prioritetas teikiamas ne protui, bet
jausmui, dar labiau nuojautai. Todėl čia dažni sapnai, fantazijos, kurie
jungiami su realybe. Kalderonas sakė:” Kas yra gyvenimas? Beprotybė. Iliuzija,
šešėlis, fikcija ir net didžiausias gėris mažai ko vertas, nes visas gyvenimas – tik
sapnas”.Baroko žmogui būdinga askezė, pamaldumas.
Įdomi to meto žmonių apranga: ilgų garbanotų plaukų perukas, platus
pūstas drabužis su daugybe nėrinių; po kaklu šilkinis šalikas; raudonas apsiaustas;
baltos kojinės, ploni lakiniai bateliai su kaspinu- tai Liudviko XIV apranga.
