Popiet – naujas mūsų galvelių surašymas. Šį kartą – pats svarbiausias, pats rimčiausias.
Surašinėja įstaiga, vadinama Arbeitseinsatz – į darbus paskirstymo įstaiga. Vardas, pavardė,
bobutės mirimo metai. Svarbiausia gi: kokį darbą moki dirbti? Čia – ypatingai svarbus klausimas,
lemtingas katorgininko buičiai, sprendžiąs: gyventi jam ar mirti.
Kurpiai, siuvėjai, staliai, dailidės, kalviai, šaltkalviai, monteriai, elektrikai, stikliai, mechanikai,
mūrininkai, tinkuotojai, barzdaskučiai ir kitokie amatininkai profesionalai gauna darbą dažniausiai
pagal savo specialybę, beveik visuomet pastogėj. Iš pat pradžios jie atsiduria privilegijuotoj padėty.
Jie gali pradėti šiaip taip verstis, kol pripras lagery. O apsipratę – gauna pašalinių darbų ir
pajamų, darosi lagerio aristokratai.
Mūsų tarpe atsirado du ar trys buhalteriai – jie veikiai buvo pareikalauti į lengvą darbą
pastogėje. Atsirado vienas ekonomistas, kainų kalkuliatorius, – ir tam neblogai išėjo: gana greitai
gavo vietą raštinėje, kurioje vertėsi anekdotų pasakojimu. Gydytojas, vidaus ligų profesorius –
tiktai po penkių savaičių buvo pareikalautas į ligoninę kalinių gydyti. O visi kiti inteligentai –
teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai, gamtos mokslininkai, gimnazijų direktoriai, inžinieriai,
ekonomistai – ko jie visi gali būti verti koncentracijos lagerio požiūriu?
Mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pasisakė mokąs gerą alų daryti. Samagonas
jam taip pat neblogai išeinąs…
Nusijuokė valdžios atstovai, išgirdę tokią specialybę. Į bendrą lapą nieko neįrašė, bet vis dėlto ją
pažymėjo – atskiroje privačioje knygutėje. Ilgainiui mano bičiulio gabumai buvo valdžios vyrų
plačiai panaudoti – ir tai išėjo jam į sveikatą.
– O tu ką moki dirbti? – klausia manęs darbo skirstytojas.
B. Sruoga. „Dievų miškas“ (testas)
