Kolegė Violeta Puzarienė dalijasi mokinės rašiniu:
Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?
Kiekvienas žmogus turi, ką prisiminti. Vieni negali pamiršti padarytų klaidų, kiti nuolat prisimena savo artimuosius, o treti niekaip nepamiršta skaudžiausių gyvenimo įvykių, patirtos skriaudos. Tačiau, kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra, kas jau praėjo ir niekada nebesugrįš?
Praeityje padarytos klaidos ilgai išlieka žmogaus atmintyje. Jų suvokimas padeda nepaklysti sunkiuose gyvenimo keliuose ir išlikti žmogumi. Yra sakoma, jog klysti žmogiška, tačiau būtina prisiminti savo klaidas tam, kad žmogus iš jų pasimokytų ir daugiau nebekartotų. Juk tas, kurio atmintyje yra išlikusi kiekviena padaryta klaida, kaltės jausmas, yra tikras žmogus, dar nepraradęs dorovinių vertybių. Tokį žmogų, negalintį pamiršti padarytos klaidos, tačiau suvokiantį savo kaltę, vaizduoja žymus XIXa. realizmo atstovas, psichologinės ir lyrinės novelės pradininkas Jonas Biliūnas. Tai rašytojas, kuris pirmasis lietuvių literatūroje didžiausią dėmesį skiria vidiniams išgyvenimams. Novelėje „Kliudžiau“ aprašomas žmogus, kuris vaikystėje strėle nušovė mažą nekaltą katytę. Net ir sulaukęs brandaus amžiaus, jis niekaip negali pamiršti šios padarytos klaidos, tačiau sugebėjo iš jos pasimokyti ir daugiau nebekartoti: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas. Aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje“. Tai buvo tarsi „šūvis į žmogiškumą“, todėl pasakotojas jaučiasi laimingas, nes suvokė savo kaltę ir pasimokė. Ne veltui lietuvių poetas Vytautas Mačernis yra pasakęs: „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės“, nes jis, kaip ir Jonas Biliūnas, suvokė, jog tik klysdamas žmogus suranda tikrą kelią ir išlieka žmogumi. Tik tas, kurio atmintyje gyva kiekviena padaryta klaida ir kuris sugeba iš jos pasimokyti, ugdo moralę ir taip išsaugo žmogiškumą.
Ne tik padarytos klaidos, bet ir šeima išlieka gyva žmogaus atmintyje. Juk artimieji – patys brangiausi žmonės, kurie nuo pat vaikystės auklėjo, globojo ir mylėjo. Net ir praradęs šeimą, žmogus ją prisimena su šypsena, iš kartos į kartą perduoda auklėjimo idėjas, o menininkai, prisimindami brangiausius žmones, atranda įkvėpimą kurti. Toks kūrėjas yra žymus XXa. poetas modernistas, jauniausias lietuvių literatūros klasikas Vytautas Mačernis. Vienas ryškiausių jo kūrybos pavyzdžių yra eilėraščių ciklas „Vizijos“, kuriame atskleidžiami poeto vidiniai išgyvenimai. Pati svarbiausia – „Trečioji“ vizija, kurioje jis prisimena brangiausią žmogų – senolę. Vizijoje iškyla praeities vaizdinys – senolė jaunosios „rūbais“, kuri lyriniam subjektui atlieka palaiminimo ritualą: paliečia kaktą, akis ir lūpas. Šie prisilietimai, kaip ir simbolistinėje literatūroje, turi tam tikrą reikšmę. Liesdama kaktą, akis ir lūpas senolė lyriniam „aš“ suteikia įkvėpimą mąstyti, matyti ir kalbėti kaip tikram menininkui. Prisimindamas artimuosius, žmogus jaučiasi pakylėtas, todėl po „susitikimo“ su senole, lyrinis subjektas yra kupinas jėgų ir noro kurti. Taigi net, jei žmogus nebeturi artimųjų, jis juos prisimena kaip žmones, suteikiančius viltį ir norą išreikšti save, galimybę jaustis laimingu.
Ne tik padarytos klaidos, artimieji, bet ir didelės katastrofos, skaudžiausi istoriniai įvykiai išlieka žmogaus atmintyje. XXa. – ilgas, istoriškai sudėtingas, skaudžių patirčių atnešęs laikotarpis. Du pasauliniai karai, tremtys, genocidas, holokaustas – reiškiniai, iki šių dienų išlikę žmogaus atmintyje ir paveikę ne tik paprastų žmonių, bet ir žodžio meistrų pasaulėžiūrą. Vienas iš jų – Balys Sruoga. Moderniosios lietuvių poezijos bei istorinės poetinės dramos pradininkui Antrojo pasaulinio karo metais teko pereiti fašistinę lagerio „mokyklą“. 1943 metais kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Grįžęs į Lietuvą, rašytojas negalėjo pamiršti patirto pažeminimo, todėl per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Norėdamas atsispirti žiaurumui, savo prisiminimus rašė su ironija: „Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brr… Ir kaip gi čia dabar… Poetas, lyrikas ir lavonus tampyk!“ Nors atsiminimų knyga išleista praėjus net dešimčiai metų po rašytojo mirties, tačiau ji visada turės išliekamąją vertę. Šiandieniniam žmogui tai tarsi metraštis, kuriame įamžinti skaudžiausi tautos istoriniai įvykiai, asmeninė rašytojo patirtis. Taigi patirti žiaurumai, visada išliks žmogaus atmintyje. Skriauda, kankinimai ir kiti individo pažeminimo būdai žmogų sukrečia taip, kad jis niekaip negali jų pamiršti.
Apibendrinant galima teigti, kad atmintyje išlieka ne tik padarytos klaidos, artimųjų paveikslai, bet ir žiauriausi sukrėtimai. Nepamirštamos klaidos, pasimokymas iš jų suteikia galimybę žmogui tobulėti. Prisiminimai apie artimuosius skatina įkvėpimą kurti ir jaustis pilnaverčiu. O patirtos skriaudos yra per dideli sukrėtimai, kad būtų pamiršti.
