Knyga – tai dvasinės kultūros reiškinys, bet kartu ir materialus objektas, užimantis, ar
jau bent turintis užimti, ypač svarbią nišą kiekvieno mūsų kasdienybėje. Knygų yra įvairių, todėl ir
skaitymas turi būti vis kitoks. Vieną knygą užtenka permesti akimis, o kita reikalauja, žinoma, būti
perskaityta, bet kartu ir suprasta – kadangi skaitymas be mąstymo yra nieko vertas. Todėl
neatsitiktinai mano ,,favoričių“ dešimtuką sudaro kūriniai, neabejotinai turintys savyje unikalių
,,kabliukų“ bei aruodus paslėptų, nematomų minčių, kurios ir yra pagrindinis varikliukas, stumiantis
mane iki paskutinės eilutės.
- Antanas Škėma ,,Balta drobulė“
- Juozas Grušas „Meilė, džiazas ir velnias“
- Romualdas Granauskas ,,Duonos valgytojai“
- Čarlzas Dikensas ,,Didieji lūkesčiai‘‘
- Jonas Biliūnas „Liūdna pasaka“
- Ernestas Hemingvėjus „Atsisveikinimas su ginklais“
- Viljamas Šekspyras „Hamletas“
- Ernestas Hemingvėjus „Kam skambina varpai“
- Džeromas Selindžeris „Rugiuose prie bedugnės“
- Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“
Viena iš pagrindinių knygų (geriau pagalvojus- pagrindinė), leidusi man suprasti dar
ir šiandien aktualias gyvenimo egzistencijos problemas (šiuo atveju – „Koks tikslas vykdyti tai, kas
pražūtinga?“), yra romanas „Kam skambina varpai“. Šio kūrinio autorius – Nobelio premijos
laureatas, XX amžiaus romanų meistras, „Prarastosios kartos“ atstovas Ernestas Hemingvėjus.
Mane, besidomintį karo tematika, sužavėjo romane vyraujančios mirties bei draugystės, tos pačios
mirties akivaizdoje, temos, kurias autorius sugeba pavaizduoti ypač tikroviškai. Didžioji romano
dalis yra pasakojama remiantis Roberto Džordono mintimis bei potyriais – veikėjo, įkvėpto paties
autoriaus patirties, autoriaus, kuris kovojo ne tik plunksna, bet ir ginklu. Robertas, padedamas
grupelės partizanų, turi susprogdinti taktiškai svarbų tiltą, tačiau jis puikiai supranta, kad jis
neišgyvens, todėl mirtis ir yra pagrindinė kūrinio tema, tiksliau – jos neišvengiamumas. Čia yra
labai svarbus bičiulystės, suartėjimo jausmas ir savęs auka dėl bendro tikslo ( kas šiandien yra gana
neaktualu). Šis romanas yra tikra „vaizdavimo mašina“, kuria pasinaudojęs rašytojas puikiai parodė,
ką sugeba karas, kaip jis pakeičia žmonių likimus, kaip sužlugdo ryžtą. Autorius ir man padėjo
suprasti, kad žmonės yra paprasčiausi įrankiai, ir kad „Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę
manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekada neklausk kam skambina varpai – jie
skambina tau“.
Man, būnant paaugliui ( galbūt šiek tiek maištaujančiam ), didelį įspūdį sudarė
Džeromo Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“. Kūrinyje yra aktualios susvetimėjimo,
maišto, sunkaus brendimo, vienišumo bei melo ir apgaulės temos, kurių sūkuryje blaškosi
pagrindinis kūrinio veikėjas, paauglys Houldenas Kolfildas. Pagrindinio veikėjo tikslas – atsilaikyti
prieš pasaulį, suaugusiųjų pasaulį. Visame kūrinyje Houldenas yra lyg atstumas ir žalojamas jį
supančiųjų. Vaikis yra įstrigęs tarsi kitoje dimensijoje ir be atvangos stengiasi surasti savo vietą
aplinkoje, kurioje jis jaučiasi nepritampantis. Įsibėgėjus kūriniui galime pastebėti, kad Houldeno
susvetimėjimas yra kaip būdas apsaugoti save. Tačiau tai jam sukelia didžiules dvasines kančias. Jis
neatskleidžia save jausmų tiesiogiai ir nebando atrasti savo bėdų šaltinio. Jam tik desperatiškai
reikia meilės ir paramos, kurios jis nesugeba gauti dėl tos pačios savitos apsauginės sienos, kuri
atskiria jį nuo aplinkinių. Visas Houldeno gyvenimas yra lyg manifestas prieš subrendimą,
suaugusiųjų – „dabitų“ pasaulį. Jis nori būti kaip tie eskimai muziejuje – „įstrigę laike“ – vaikinukas
nori išlikti vaiku, vaiku, nesužalotu trūnijančios realybės, kuri yra be užuojautos, supratimo, tačiau
pilna cinizmo. Visa tai pagelbėjo man suprasti, kad reikia branginti savo vaikystę, kadangi tik šis
gyvenimo etapas yra tyras ir nesuteptas.
