Kolegė Rima K. dalijasi rašiniu:
siunčiu rašinį. Norėčiau komentarų. Ačiū už juos, juk tai sustiprins mano ir mokinių pasitikėjimą savo jėgomis. Klaidų nedaro tik tie, kurie nerašo.
Ar svarbu pažinti save?
Gyvename pasaulyje, kuriame žmogus yra laisvas, nepriklausomas bei turi galimybę rinktis. Šiuolaikinis pasaulis nesustabdomai juda į priekį, todėl yra sunku iš tikrųjų pažinti savo tikrąjį „aš“. Savęs pažinimas leidžia žmogui dviprasmiškoje situacijoje, tarsi įspraustam į kampą, atrasti tinkamą pasirinkimą, kuris individą veda teisingu gyvenimo keliu. Taip pat tikrojo „aš“ atradimas asmenybei suteikia naujas galimybes pasiekti savo užsibrėžtą tikslą bei peržengti nustatytas ribas. Taigi ar svarbu rasti savyje jėgų ir pažinti savąjį „aš“ šiuolaikinėje visuomenėje?
Visų pirma, savęs pažinimas leidžia individui, atsidūrus kryžkelėje, priimti teisingus sprendimus, kurie gali nulemti tolimesnį likimą. Apnikus negandoms ar atsiradus kliūtims, daugelis dabartinėje visuomenėje gyvenančių žmonių, net nebandytų jų įveikti. Šiandien bene opiausias klausimas – karjera. Individui apsispręsti, ką jis veiks visą likusį gyvenimą, yra sudėtinga, nes žengus netinkamą žingsnį visos pastangos gali nueiti perniek. Jaunimui visko reikia čia ir dabar. Pasak Konfucijaus, tai, ką darysi šiandien, tą darysi ir rytoj. Dvilypumo ir savęs ieškojimo istorija vaizduojama XX a. lietuvių rašytojo bei dramaturgo psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Jame plėtojama Liudo Vasario – jauno, naivaus, jautrios sielos kunigo ir poeto gyvenimo istorija, kurioje susipina jo išoriniai ir vidiniai konfliktai. Tačiau svarbiausia kūrinio problema – ar gali tas pats asmuo būti ir kunigas, ir poetas? Šis kūrinys pagrįstas paties rašytojo asmenine patirtimi. Vincas Mykolaitis – Putinas savo noru įstojo į kunigų seminariją, bet atsisakė kunigystės. Pagrindinis kūrinio veikėjas jaučiasi sutrikęs ir vienišas, nes būdamas kunigas negali kurti ir mylėti, o sutikęs meilę – išsigąsta: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“. Vidinis konfliktas subrandino asmenybę tolesniam gyvenimui ir Vasaris pasirinko kūrybą. Šiandieninis pasaulis kupinas negandų ir siurprizų, todėl pažinti save tampa sunku ir sudėtinga. Taigi žmogui, verčiamam elgtis prieš savo valią yra svarbu surasti tikrąjį „aš“.
Labai svarbu pažinti save, nes kartais tai reiškia peržengti galimybių ribas bei tapti mokytoju kitiems. Savęs pažinimas reikalauja daug pastangų ir stiprybės, bet atradus tikrąjį „aš“ gyvenimas įgauna prasmę. Lietuvių dainininko Andriaus Mamontovo teigimu, kartais, kad sužinotum, kas esi, turi sužinoti, kas nesi. Asmenybė, norinti pažinti save, turi rizikuoti ir realizuoti save naujoje sferoje, kuri gali būti lemtinga. Svarbu būti drąsiam ir nebijoti atrasti save. XX a. kūrę rašytojai ypatingai daug dėmesio skyrė ir vaizdavo „kitokio“, ryžtingo ir nesuprasto individo paveikslą. Vienas jų – tai amerikiečių rašytojas ir publicistas Ričardas Bachas. Savo alegoriniame pasakojime „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ autorius atskleidė kitokio paukščio nei visi norą peržengti savo ribas ir patirti laisvę. Pagrindinis kūrinio veikėjas, Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, jaunas, veržlus paukštis, kuris privalo gyventi kartu su visuomene, kuriai svarbiausia nusistovėjusios dogmos. Jos užkerta kelią tobulėti jo trokštama kryptimi. Džonatanas nori išsiskirti, peržengti savo galimybių ribas, išmokti skraidymo meno, nes jis žino, kad yra paukštis, kuriam duoti sparnai skristi, o ne vien tik maitintis: „Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Bet šiam paukščiui rūpėjo ne duonos kąsnis, jam rūpėjo skrydis“. Jis nepritapo savo Būryje, bet sugebėjo atrasti save. Už tokį taisyklių sulaužymą buvo ištremtas į Tolimąsias uolas, kur sutikęs gyvenimo mokytoją pats tapo tokiu kitiems. Jo tikslas – siekti tobulybės ir skleisti ją kitoms žuvėdroms. Šiandien savęs pažinimas svarbus kiekvienam žmogui, kadangi suteikia jėgų sukurti kažką naujo, dar nepatirto. Taigi atrasti save, vadinasi, peržengti savo galimybių ribas.
Apibendrindama drįstu teigti, kad šiuolaikiniam žmogui yra labai svarbu pažinti save, nors tai yra pakankamai sunku. Nors plaukti pasroviui yra lengviau, bet savojo „aš“ atradimas žmogui suteikia jėgų nepasiklysti bei sudėtingoje situacijoje atrasti pasirinkimo laisvę. Taip pat savęs pažinimas leidžia asmenybei pasinerti į mėgstamą veiklą, kuri praskaidrina monotonišką jo gyvenimą. Bet kiekvienas iš mūsų yra savo gyvenimo kalvis bei pats turi nuspręsti, kas jam svarbu dabartinėje visuomenėje.
Aistė IVg kl.
@Regina Dilienė
Labai ačiū už pastabas. Man jos gyvybiškai būtinos, nes dar yra laiko spragoms taisyti. Norėčiau pasiūlyti mokytojams drąsiau siųsti rašinius, nes tik taip galime patys mokytis, o po to mokyti vaikus. Jaudinuosi dėl egzaminų rezultatų ir leisiu sau pacituoti Gerb. R. Dilienės mintis: „Kol yra panašu į pasakos situaciją, kai prieina kvailys kryžkelę, o ten trys rodyklės ir užrašai: „Į kairę suksi – negyvas būsi, į dešinę eisi – galvos neteksi, tiesiai keliausi – gyvybės nustosi.Tiek pasakoje, tiek gyvenime rezultatas visais trimis atvejais tas pat – blogas: jei mokysi pagal valstybės užsakymą, vykdysi ugdymo programas, nepatenkinti liks klientai – mokiniai ir jų tėvai (o juk sakome, kad klientas visada teisus!), nepatenkinta bus ir mokyklos vadovybė – jai juk svarbiausia išlaikyti įvaizdį – užkopti į egzaminų rezultatų reitingų viršūnes. “ Dar kartą ačiū Jums už pateiktas svarias mintis. Pagarbiai Rima Krikščiūnienė
Iš karto užkliuvo įžanga. Nežinau kas ir kada paleido tą kvailą mitą, jog įžangoje reikia pasakyti pagrindinę mintį ir netgi ją išskaidyti (vėliau tie daliniai teiginiai atseit tampa pastraipų tezėmis)… Taip elgdamasis mokinys iškart atsisako probleminio mąstymo, t.y. tiesos IEŠKOJIMO. Juk tiesa jau atrasta ir apreikšta įžangoje… Juokingai atrodo ir tas klausimas įžangos pabaigoje, nes, primenu, – tiesa jau rasta ir kelti klausimus nelogiška, niekas neieško to, ką rado…
Dirbtinai ir nemotyvuotai pateikiamas Putino kontekstas (apie tai konferencijoje LEU kalbėjo Gitana Notrimaitė ir analizavo bei kritikavo analogiškus šiam darbui pavyzdžius): „Dvilypumo ir savęs ieškojimo istorija vaizduojama XX a. lietuvių rašytojo bei dramaturgo psichologiniame romane „Altorių šešėly“.” Įdomu, kaip tas „dramaturgas” susijęs su savęs pažinimo tema? Nesutinku su nurodyta avarbiausia romano problema (apie tai konferencijoje LEU kalbėjo Mindaugas Grigaitis), bet net jei problema būtų tokia, ji NEANALIZUOJAMA pagal duotą temą – savęs pažinimą, neakcentuota, kad problema kyla iš savęs nepažinimo. reikia mokyti vaikus aptariant kūrinio situaciją vartoti duotos temos raktinius žodžius. Apskritai čia aspektas „pažinti save” randamas tik pirmuose ir paskutiniuose pastraipos sakiniuose, pavyzdžiai pateikti nekryptingai, elementariai be atrankos atpasakojant.
Citata ne pratęsia mintį, o pakartoja tą patį: „jis žino, kad yra paukštis, kuriam duoti sparnai skristi, o ne vien tik maitintis: „Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Bet šiam paukščiui rūpėjo ne duonos kąsnis, jam rūpėjo skrydis“
Pabaigti žodžiais „Apibendrindama drįstu teigti…” galima tik savo kalbą per įskaitą, bet ne rašinį (raskite nors vieną straipsnį, kuris būtų taip baigiamas).