Šilutės pirmojoje gimnazijoje srautinės pamokos jau skaičiuoja dešimtmečius. Jas veda mokiniai: patys pristato savo darbus, juos analizuoja, kviečia diskusijai pamokos dalyvius, kurių būna pilna aktų salė ir svečių netrūksta. Šį kartą viešėjo Vydūno gimnazijos abiturientai, vicemerė S. Skutulienė.
Integruotoje muzikos, istorijos ir literatūros pamokoje „I. Simonaitytės „Vilius Karalius“ – XX a. pr. Mažosios Lietuvos etnokultūros kronika“ netrūko dainų, giesmių (ruošė muzikos mokytoja, Mažosios Lietuvos etnografinio ansamblio „Ramytė“ vadovė G. Pocienė) ir istorinių bei politinių įvykių apžvalgos (ruošė istorijos mokytoja L.Toliušienė). Abiturientai pranešėjai noriai pasakojo bendraamžiams apie I. Simonaitytės asmenybę ir kūrybą (A. Endriulis ir A.Gužauskaitė), analizavo istorines ir politines peripetijas „Viliuje Karaliuje“ (V. Komskytė), kalbėta apie germanizacijos pėdsakus (I. Bertašiūtė). Vaikystėje sunkiai sirgusi, visą gyvenimą gyvenusi be šeimos, dėl ligos atstūmusi mylimąjį rašytoja Ieva Simonaitytė liko išdidi, savarankiška, turėjo gerą humoro jausmą. Kaip romanų kūrėja valdžios buvo vertinama ir gerbiama.
Autentiškais lietuvininkės rūbais vilkinčios jaunos aktorės Rūta, Indrė ir Laura inscenizavo „Viliaus Karaliaus“ ištrauką apie „kalės liežuvio“ (svočios) apsilankymą pas Grėtę Plonikę Pamariuose. Nemažai informacijos, vaizdinės medžiagos apie Mažosios Lietuvos šeimos papročius, gyvenimą pateikė D. Marozaitė (krikštynos), S. Engelkytė (vestuvės), E.Titas (laidotuvės), S. Gvildys (prietarai). Lietuvininko sodybos aplinką ir vidų bei mūsų krašto išlikusias senąsias sodybas fotografijose pristatė J. Vaitkus, o L. Kaniauskaitė pasakojo apie jaunamartės aprangą, parodydama ištrauką iš filmo „Vilius Karalius“. Veikiama vokiškosios kultūros to meto visuomenė vestuvėse dėvėjo juodus rūbus, tad jaunosios Grėtės aprangą demonstravusi Rūta vilkėjo puošnią juodą šilkinę palaidinę, sijoną, prijuostę. Juoda spalva lyg ir kelia liūdesį arba neretai yra jaunos moters lemties ženklas.
Edita Lamsargytė supažindino žiūrovus su „burtelių“ reikšme, paskaitė gotiška rašysena vienoje iš daugelio kortelių spausdintą „burtelių“ tekstą, kur linkima ramybės ir gerumo. Pasirodo, mūsų krašte tokias „burteles“ (mažas sukarpytas korteles) žmonės nešiodavosi, kasdien paskaitydami po vieną sentenciją, išrašytą iš Biblijos. Mirusiam žmogui „burteles“ dėdavo po smakru (kaip senajam Šalteikiui „Viliuje Karaliuje“), tad jos keliaudavo kartu su savininku ir į kitą pasaulį.
Įspūdžiais pasidalijo dvyliktokė Š. Jankauskaitė, kuri lankėsi rašytojos tėviškėje Vanaguose, Priekulės muziejuje (tame pačiame name rašytoja ir gyveno). Sandra Šimanauskaitė intriguodama porino, kodėl verta paskaityti ne tik „Vilių Karalių“, bet ir „Aukštujų Šimonių likimą“. Jos nuomone, tie, kurie perskaitys šį romaną, čia ras visa, ko reikia ne tik lietuvių kalbos, bet ir istorijos brandos egzaminui išlaikyti.
„Man skaudu, kad apie ją vis mažiau kalbame, tad tokios pamokos yra mano skaudulio viduje malšinimas…“ – tokiais žodžiais srautinę pamoką apie Ievą Simonaitytę užbaigė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, šišoniškių tarmės puoselėtoja, augusi Pamarių kaime (šis kaimas minimas I. Simonaitytės, jame gyveno „Viliaus Karaliaus“ Grėtė), Mažosios Lietuvos etnografinio ansamblio „Ramytė“ pasakotoja Vaida Galinskienė. Ji bei pamokos vedėja abiturientė V. Andžiulytė linkėjo susirinkusiems nepamiršti savo kilmės, savo krašto žmonių ir išreiškė viltį, kad „Vilius Karalius“ grįš į mokyklinių vadovėlių puslapius.
Jolita Ežerinskė
Straipsnio nuoroda:
