Kiekvieną dieną mes susiduriame su tokiomis situacijomis, kai reikia vienaip ar kitaip
pasielgti. Deja, prieš pasirinkdami,kuriuo keliu eisme ne visada atsakingai pasvarstome, kaip
tokių poelgių žymė, įsirėžusi dabartyje, paveiks mūsų ateitį ar mums artimus žmones.
Nepaisydami, regis, pamokančios gyvenimo patirties ir vis vien manydami, kad elgiamės
teisingai, dažniau apsigauname nei pasiekiame savo idealizuotą tikslą. Todėl neretai
nesugebėdamas pasimokyti iš savo preities klaidų žmogus ima ieškoti kitų apsisaugojimo nuo
paklydimo alternatyvų. Mano manymu, menas yra viena geriausių žmogaus atramų, kuri ir
padeda nepaklysti.
Menas, arba atspindėta tikrovė, turi galios suteikti žmogui gilesnį realybės suvokimą
apie sugebėjimą nepasiduoti gyvenimo klystkeliams, silnumui, nusigręžimui nuo kitų net
galimybei pasiduoti mirčiai. Šią mintį galiu pagrįsti remdamasi Arūno Matelio filmu „Prieš
parskrendant į Žemę.“ Kūrėjas vaizduoja onkologinėmis ligomis sergančių vaikų kovą,
tikėjimą, jog jie pasveiks. Mano manymu, ši situacija parodo, kad žmogus domisi kitais,
nesigilina vien tik į savas bėdas. Menas parodo, kad tik atsirinkdami tikrąsias vertybes,
suvokdami, jog glaistydami problemas, nuo jų nepasislėpsime, nenuklysime iš teisingo
gyvenimo kelio Taip pat šią mintį galiu įrodyti remdamasi Albero Kamiu romanu „Maras“.
Knygoje vaizduojamas maro epidemija užkrėsto miesto gyventojų gyvenimas. Pagrindinė
kūrinio mintis, jog žmonės, nors ir turi galimybę pabėgti, tačiau lieka mieste, atskleidžia
asmenų tvirtumą ir supratimą, kad negalėtų būti laimingi, kai aplink tiek daug kenčiančių.
Manau, būtent šie pavyzdžiai pagrindžia teiginį, jog menas sugeba suteikti gilesnį tikrovės
suvokimą ir parodo, kaip galima nepaklysti.
Mano manymu, tas žmogus, kuris remiasi patirtimi įgyta iš meno, sugebės nedaryti
klaidų, apie kurias buvo skaitęs. Juk skaitydamas žmogus ne tik patiria didelį emocinį
sukrėtimą, smerkia jo suvokimui nepriderančius pelgius,bet ir bando susitapatinti su
personažu, bandydamas įsivaizduoti, kaip jis pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje.Šią mintį
galiu pagrįsti remdamasi Fiodoro Dostojevskio romanu „Nusikaltimas ir bausmė“. Kūrinyje
vaizduojamas jauno studento padarytas nusikaltimas bei kančia ir prisipažinimas jį atlikus.
Manau, pateikiama situacija, individui, kuris gilinasi į tikrąją kūrinio esmę, suteikia patirtį,
gaunamą netiesiogiai, o iš knygos. Žinoma, visada atsiranda manančių kitaip ir teigiančių, jog
nors menas ir sugeba lakinai, bet stipriai sujaukti žmogaus vidinį pasaulį, sukelti stiprius
išgyvenimus, tačiau jis nėra toks efektyvus,kad sulaikytų mus nuo lemtingų klaidų darymo.
Šią mintį galiu pagrįsti remdamasi Koheleto knyga. Kūrinyje kalbama apie amžinuosius
dalykus, kurie daugeliui neturi teigiamo poveikio. Bet aš grįžtu prie savosios nuomonės, kad
mene vaizduojami įvykiai vis vien yra antrinis mūsų pasaulio atspindys, todėl turi poveikį
priversti žmogų pamąstyti, kad jo gyvenimas nesibaigia šia diena,todėl prieš nuspręsdamas
ko nors imtis, jis turi gerai pasvarstyti, kokį likimo atsaką tai nulems.
Mano manymu, antrinė tikrovė, kaip geriausia žmogaus atrama, geba asmeniui suteiktisupratimą, jog suklydę, visada privalome pasitaisyti, nes tik sėmingai išpirkta kaltė padedasuprasti, kad gyvenime svarbiausia nepasiduoti, nebūti silpnam kovojant su savo siplnybėmisir baime pripažinti klaidas. .Juk silpunumas – tai pirmas žingsnis į paklydimą. Šį teiginį galiupagrįsti remdamasi C. McCullough romanu „Erškėčių paukščiai“. Kūrinyje vaizduojamaskunigo nusižengimas, bet ir atgaila norint išpirkti savo kaltę. Manau, pateikiama situacijaparodo, kad ir paklydus reikia bandyti išpirkti savas nuodėmes, nes juk silpnumas ir baimė taipadaryti- tai tik dar vienas žingsnis į kitą paklydimą, kuris vis tolina mus nuo tauraus dvasinio
