Kolegė Violeta Puzarienė dalijasi mokinės rašiniu:
Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?
Tautos šauklys Justinas Marcinkevičius teigė, kad meilė – tai du sujungti delnai, o vandens gurkšnis juose yra gyvenimas. Juk lakūnai, S.Darius ir S.Girėnas, skrisdami per Atlanto vandenyną ir skelbdami šūkį: „Mes pagarsinsime Lietuvą!“ ar partizaninio judėjimo metu prie lango rymojusios motinos, mylimosios įrodė, kad mylėti gali kiekvienas. Meilė padeda įsiamžinti istorijos vingiuose kaip kilnia, dora, didžia asmenybe. Ji parodo didelę žmogaus dvasios kultūrą, atsidavimą, pasiaukojimą tautai, artimui, visuomenės atstumtiesiems. Tik mylėdamas individas gali gyventi prasmingai, kilniai, moraliai. Taigi ar išties meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?
Kartais atsisakyti meilės moteriai reiškia subręsti dvasiškai ir suteikti kasdienybei kilnumo. Pasak J.Pikūno, meilė padeda save formuoti ir kurti kitus. Todėl, manau, mylintis individas parodo, kad net istorinių aplinkybių sūkuryje galima išlikti savimi – garbingu, kilniu, atsakingu už savo veiksmus žmogumi. Tokį asmenį aprašė Juozas Tumas – Vaižgantas, XIXa. pabaigos – XXa. pradžios lietuvių rašytojas, slaptųjų mokyklų kūrėjas, draudžiamos spaudos platintojas, „deimančiukų ieškotojas“. Jo kūryba priskiriama neoromantizmui dėl tautiškumo, atsigręžimo į tautosaką ir mitologiją. Mitologinis ir Vaižganto slapyvardis – linų dievas. Rašytojas savo apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ atskleidė lietuvių tautinio charakterio bruožus(nuolankumą, dvasingumą, meilę gamtai), suteikiančius individui dvasinio kilnumo. Kūrinyje vaizduojami socialiniai tipai, tarsi likę nuošalėje. Mykoliukas buvo tyro, jautraus dvasinio pasaulio, baudžiavinės santvarkos paveiktas žmogus. Jis neturėjo net tiek savarankiškumo, kiek jo turėjo kiti baudžiauninkai, nes buvo priklausomas nuo brolio, negalėjo vesti, turėti vaikų. Tačiau meilė moteriai padėjo ypatingai atsiskleisti gamtos vaiko pasaulėžiūrai, tyrai sielai, kuri darė Mykoliuką garbingą ir dorą. Vyras Saverjai žadėjo padovanoti saulę, nuskinti visas žvaigždes. Tačiau, kai dėl materialinių sumetimų mergina pasirenka aukštesnes pareigas užimančio tijūno Rapolo Geišės glėbį, Mikoliukas kaip tikras krikščionis nesipriešina, nuolankiai pasitinka savo likimą. Tada jo dvasia kilo arčiau tobulybės. Juk aukojimasis dėl kito laimės didžiausia ir siekiamiausia dorumo pakopa, deja, mažai kam tepasiekiama. Nors Mykoliukas atsisakė savo laimės, tačiau parodė savo kilniaširdiškumą, kuris baudžiavos metais dažnam lietuviui buvo svetimas. Vadinasi, tyra meilė daro žmogaus gyvenimą kilnesnį ir prasmingesnį.
Ne tik meilė merginai, bet ir visuomenės atstumtiesiems padeda tapti dora, kilnia asmenybe. Motinos Teresės vardas visame pasaulyje tapo didžiadvasiškumo, pasiaukojimo, kilnumo simboliu. Juk jai niekada nerūpėjo titulai, apdovanojimai, nes gyvenimo tikslas buvo tarnavimas visuomenei. Aukodama savo laiką, sveikatą, dovanodama meilę, rūpinosi vargšais ir nuskriaustaisiais. Motina Teresė Kalkutoje įkūrė varguolių prieglaudą, labdaros mokyklą, ligoninę, ant rankų laikė AIDS sergančius vaikus, sūpavo išsekusius, niekam nebereikalingus kūdikius. Ji nesibaimino mirtį sėjančių kulkų karo zonose ir slaugė sužeistuosius. Kilniaširdė moteris lankėsi pavojingomis ligomis sergančiųjų ligoninėse, norėdama suteikti viltį tiems, kurie nebegalėjo pasveikti. Pasak Motinos Teresės, daug baisiau neturėti krūtinėje širdies nei sirgti raupsais. Jos kasdienybė tapo prasminga, kilni, nes sukėlė didžiulį perversmą labdaros srityje, suteikė kitiems laimę ir tikėjimą savimi. Juk mylėti – tai ne šventųjų misija, o kiekvieno šios Žemės gyventojo pareiga. Lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana taip pat, dalindama meilę, darė pasaulį geresnį, gražesnį. Ji rūpinosi Židikų blaivybės draugijos namų statyba, labai mylėjo vaikus. Subūrė jų bažnytinį chorą, įsteigė mokyklą, biblioteką. Ši altruistė rėmė skurdžiai gyvenančios šeimos sūnaus studijas Belgijoje ir VDU. Todėl ją šiandien prisimename kaip tyros, kilnios, pasiaukojančios moters pavyzdį. Šatrijos Ragana savo veiklos idėjas perteikė apysakoje „Sename(500 ž.) dvare“. Pagrindinė veikėja Mamatė vadinama „gailestinga seserimi“. Ji vargšų globėja ir patarėja. Skleisdama Dievo žodį, dovanodama savo meilę, daro pasaulį gražesnį. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai, varganam žydų prekiautojui, vaikus su dovanomis siunčia pas vienišą senutę. Ji suvokia, kad meilė nieko nekainuoja. Todėl tapo kilnia, nepailstančia darbininke, savo atžalų autoritetu. Vadinasi, meilė, rūpestis, nuoširdi pagalba yra kilnumo prioritetai, darantys žmogaus egzistenciją prasmingą.
Ne tik darbas visuomenės gerovei, bet ir meilė tautinėms vertybėms suteikia dvasinio kilnumo. Carinės Rusijos priespaudos metais buvo draudžiamas lietuviškas žodis, religinės šventės. Tačiau Lietuvos knygnešio prototipas Jurgis Bielinis pasiryžo kovoti dėl gimtosios kalbos autentiškumo išsaugojimo. Jis, nesibaimindamas caro rūstybės, arešto, kalėjimo, išreiškė didelę meilę lietuvių kalbai. Vienas ar su talkininkais į Lietuvą pergabeno pusę visų spausdintų lietuviškų knygų. Juk savo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Tai stojiško, drąsaus, pasiaukojančio žmogaus lozungas. Jurgis Bielinis įrodė, kad meilė tėvynei, tautinių vertybių puoselėjimas laiko nepaisantis darbas. Juk šiandien jo gimimo diena (kovo šešioliktoji) tapo knygnešio diena. Minėjimuose net jaunoji karta atiduoda pagarbą šiam iškiliam „knygnešių karaliui“. Jis praturtino save, tapo kilnia asmenybe. Jeigu ne Jurgio Bielinio ryžtas, šiandien gal nebekalbėtume istorikų archajiškiausia laikoma lietuvių kalba. Tačiau kilnumu pasižymėjo ne tik šis knygnešys, bet ir Vincas Kudirka. “Tautiškos giesmės“ autorius rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, išleido pirmąjį jų rinkinį „Kanklės“. Todėl išreiškė ypatingą meilę lietuvių tautosakai, istorijai. Verta pastebėti, kad 1889m. pradėjo nelegaliai leisti laikraštį „Varpas“, kuris propagavo pozityvumo idėjas, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią. Varpininkai normino lietuvių kalbą, laikė ją pasipriešinimo priemone prieš rusifikaciją. Todėl V. Kudirkos ir jo pasekėjų veikla įrodė, kad kilnumas slypi mažuose darbuose. Svarbiausia mylėti, dirbti, pašvęsti save tautai. Tik toks gyvenimo būdas nebus pamirštas ir taps kilniadvasiškumo siekiamybe. Vadinasi, meilė tėvynės kultūrai, istoriniam palikimui suteikia kilnumo kasdienybei.
Apibendrinant galima teigti, kad meilė suteikia kasdienybei, rutinai kažko nepaprasto. Juk nebūtina ieškoti laimės. Jeigu žmogus myli kitus, ją gaus. Tai Dievo dovana. Todėl pasiaukojimas dėl artimo, tautinių vertybių, visuomenės gerovės leidžia patirti kitų pagarbą ir meilę. J.V.Gėtė teigė, kad tauri žmogaus dvasia vis vien sieks tik grožio ir gėrio. Kilnumas yra neišvengiamas, jei pasišvenčiama prasmingam tikslui, jei mylima ir nepaisoma savęs.
