Kolegė Laima Bautronienė dalijasi mokinės egzamino rašiniu, įvertintu 100 balų:
Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?
Dauguma žmonių meilę suvokia kaip taurų, kone magišką reiškinį, kuris ir didžiausią savanaudį gali paversti kilniu ir geranorišku. Taip yra todėl, kad vienas pagrindinių meilės požymių – sąmoningas kito individo interesų iškėlimas aukščiau savo paties norų ir troškimų. Romantiški jausmai verčia asmenį stengtis, kad mylimojo veidą visuomet puoštų šypsena, nesvarbu, ar dėl to reikės kalnus nuversti, ar užteks tik išnešti šiukšles. Įsimylėjėlis kasdien bandydamas prisidėti prie išrinktojo ar išrinktosios laimės, kartais nuveikia išties didžius darbus, neretai pamindamas savo paties interesus. Taigi, kokiu būdu gali pasireikšti mylinčio žmogaus kilnumas?
Kartais meilės sužadintas nesavanaudiškumas paskatina prisiimti visą atsakomybę už išrinktojo laimę ir saugumą. Juk kai kurie žmonės nesugeba patys savimi pasirūpinti, o patekęs į priešišką aplinką stipresnysis privalo globoti silpnesnįjį, antraip pastarajam grės pražūtis. Į tokią keblią situaciją pateko ir sutuoktiniai Severija ir Rapolas Geišė, XIX – XX a. rašytojo Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“ veikėjai. Išlepęs Rapolas, pripratęs prie sotaus ir linksmo gyvenimo, vieną dieną neteko savo vietos dvare ir kartu su žmona buvo priverstas glaustis pas anaiptol negeranoriškai nusiteikusius giminaičius. Jo žmona, darbščioji Severija, siekdama palengvinti sugniuždyto vyro dalią, narsiai kovojo už abiejų vietą po giminaičių stogu: kasdien plušėjo prie puodų, kone viena atliko visus buitinius darbus ir gynė Rapolą nuo užgauliojimų, pati niekada nepriekaištaudama vyrui dėl jo tingumo. Toks moteriškas globėjiškumas ir supratingumas užtikrino likimo nuskriaustiems sutuoktiniams vietą svetimuose namuose iki gyvenimo galo. Ir nors būtų galima ginčytis, ar teisingai Severija elgėsi, už vyrą nudirbdama visus darbus, jos begalinis rūpestis ir atsidavimas sutuoktiniui yra išties pasigėrėtinas nesavanaudiškos meilės pavyzdys. Panašų kilniaširdiškumą parodė ir pats „ Dėdžių ir dėdienių“ autorius J. Tumas – Vaižgantas, spaudos draudimo laikotarpiu saugojęs lietuvišką žodį, o XX a. jau aktyviai ir viešai dirbęs tėvynės labui. Būdamas kunigu, Vaižgantas savo meilę atidavė Lietuvai, rizikuodamas užsitarnauti carinės valdžios rūstybę. Todėl galima teigti, kad kilnumas, įkvėptas taurių jausmų, atsiskleidžia tuomet, kai individas tampa savotišku skydu, priimdamas mylimajam skirtus smūgius.
Dar viena dažnai pasitaikanti kilnumo apraiška – sąmoningas asmeninės laimės atsisakymas išrinktojo labui. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nelogiška, tačiau tokia mintis nertai iškyla žmonėms, kurie turi fizinę ar psichinę negalią ir todėl įsivaizduoja būsiantys našta savo mylimiesiems. Vienas iš tokio žmogaus pavyzdžių – Antanas Garšva, A. Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas, sergantis neurastenija. Poetas Garšva Jungtinėse Valstijose dirba jį žeminantį ir erzinantį liftininko darbą, tačiau puikiai supranta, kad tai – vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Be poezijos, ryškiausia jo gyvenimo šviesa- mylima moteris, kurios veikėjas nedrįsta siekti, suvokdamas, kad jo liga tik apsunkins jai gyvenimą. Čia ir atsiskleidžia Garšvos kilniaširdiškumas – užuot bet kokia kaina siekęs savo paguodos svečioje šalyje, veikėjas nusprendžia palikti mylimąją ramybėje ir leisti jai būti su kitu, nors jis pats bus priverstas kovoti su klastinga liga vienas. Pagarbos vertas vienišo poeto pasiryžimas likti vienišam mylimosios labui sutaurina iš pirmo žvilgsnio piktą ir viskuo nepatenkintą personažą. Mano manymu, tokios rūšies kilnumas atneša daugiau žalos negu naudos, tačiau negalima paneigti, jog tik tyra meilė galėtų jį sužadinti. Taigi, nesavanaudiški jausmai kartais priverčia žmogų naikinti savo paties laimę dėl kito asmens gerovės.
O galbūt meilė [500ž.] netaurina žmogaus? Juk romantiški jausmai dažnai gimdo pavydą, o šis skatina atsirasti pyktį ir pagiežą. Tokio pobūdžio emocijos anaiptol nėra taurios ir neretai gali gerokai apkartinti gyvenimą ne tik pavyduoliui, bet ir jo aplinkiniams, o ypač – jo išrinktajam. Klasikinę meilės trikampio situaciją su tragiška pabaiga savo romane „Miškais ateina ruduo“ pavaizdavo XXa. rašytojas M. Katiliškis. Šiame romane jaunas miškakirtys Tilius įsipainioja į savo darbdavio žmonos Monikos suregztas pinkles ir netrukus ši priverčia Tilių palikti savo naivią merginą Agnę. Įskaudinta mergina, veikiama pykčio ir pavydo, prasitaria ūkininkui Doveikai apie žmonos neištikimybę, ir šis įsiutęs nužudo Tilių. Akivaizdu, kad Agnė nuoširdžiai mylėjo savąjį miškakirtį, antraip nebūtų troškusi atkeršyti. Juk ne be reikalo sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis. Ir nors keršto niekaip negalima pavadinti tauriu, juolab – kilniu, vis dėlto ne meilė, o būtent neapykanta paskatino romano veikėjus siekti keršto. Todėl svarbu nepamiršti, jog pati meilė yra tyra ir kilni, nesvarbu, kokias neigiamas emocijas gali pajusti išduotas ar įskaudintas asmuo.
Apibendrindama galiu daryti išvadą, kad romantiški ir šilti jausmai, tokie kaip meilė, prieraišumas ir kilniaširdiškumas, taurina kiekvieno individo sielą ir nuobodžią, kasdienę rutiną gali pagyvinti noru daryti gerus darbus ir stengtis mylimųjų labui. Juk mylintis žmogus nuolat turi omeny mylimojo interesus ir kasdien ieško būdų pagelbėti išrinktajam.
[708 ž. ]
Deimantė
