Kolegės Violetos Puzarienės atsiųstas rašinys:
Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?
Meilė – tai prisirišimo, atsidavimo jausmas, apie kurį sužinome iš Biblijos. Krikščioniškoji moralė skatina žmogų mylėti aplinkinius, elgtis nesavanaudiškai: „Mylėk savo artimą kaip pats save‟. Meilės jausmas žmogui suteikia kilnumo: kelia pagarbą kitam, taurina individo gyvenimą. Tačiau vieni žmonės mylėdami atranda būties prasmę, o kiti tampa nuodėmingi, pasiduoda žmogiškiesiems instinktams. Taigi ar mylintis žmogus gyvena kilniai?
Patriotizmas – viena iš meilės formų, kuri įprasmina žmogaus būtį. Dirbdamas tėvynės labaui individas jaučiasi naudingas. Juk Lietuvą visą 19a. buvo okupuota carinės Rusijos, šalyje buvo naikinama lietuvių tautinė tapatybė, uždaromos lietuviškos mokyklos, diegiama rusų kalba. Tačiau šiuo sudėtingu laikotarpiu formavosi moderni lietuvių tauta, naujoji inteligentų karta.Vienas iš šios kartos atstovų buvo ir 19-20a. lietuvių poetas romantikas Jonas Mačiulis-Maironis. Jis jautė pareigą kelti iš užmaršties istoriją, rūpinosi lietuvybės išsaugojimu.Pirmieji Maironio patriotiški eilėraščiai buvo spausdinami nelegaliame lietuviškame laikraštyje „Aušra‟.Kitus eilėraščius Maironis sudėjo į eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai‟, kurį
jis nuolat papildė. Eilėraštyje „Nebeužtvenksi upės ‟ idealizuojamas drąsus, ryžtingas žmogus, Iškeliama senosios lietuvių kultūros išsaugojimo prasmė, skatinama ginti tai, „ką mūsų proseniai gynė‟ (Maironis). Eilėraštyje „Užtrauksme naują giesmę‟ taip pat svarbią vietą užima meilė tėvynei. Tauta raginama burtis ir vaduotis iš carinės priespaudos: „Paimsime arklą, knygą, lyrą,/IreisimLietuvos keliu‟ (Maironis). Maironio patriotinė veikla, aukojimasis dėl valstybės gerovės suteikė jo gyvenimui kilnumo ir prasmės. . Juk net šiomis dienomis Maironį vadiname tautos šaukliu, dainiumi.Taigi meilė tėvynei žmogaus kasdienybei suteikia kilnumo.
Meilė vaikams motinos gyvenimą padaro kilnų.Biblijoje teigiama, kad vyras ir moteris, sujungti šventais santuokos saitais, tampa vienu kūnu, Dievo bendradarbiu perduodant gyvybę.Todėl kiekvieno žmogaus, ypač moters, prigimtis yra rūpintis irmylėti savo atžalas. Mylinčioje ir darnioje šeimoje gimė ir užaugo 19-20a.rašytoja, realizmo atstovė Šatrijos Ragana. Jos pasaulėžiūrai ir vaizduotei didelę įtaką darė gimtasis Žemaitijos dvaras bei šilti santykiai su artimaisiais. Kaip pati rašytoja teigia, iš motinos ji perėmė jautrumą, polinkį į meną, meilę ir norą rūpintis kitais žmonėmis. Šiomis savybėmis ji vadovavosi visą savo gyvenimą: rinko labdarą, savo lėšomis įsteigė senelių prieglaudą ir ambulatoriją. Tačiau šeima iširo, o mirusios motinos ir brolių ilgesys bei siekis įamžinti gimtinę paskatino Šatrijos Raganą parašyti apysaką „Sename dvare‟. Šiame kūrinyje vaizduojami be galo nuoširdūs Mamatės ir trijų jos vaikų santykiai.Motina visą savo laiką ir dėmesį skiria vaikams, tarsi apglėbia juos savo meile ir šiluma: „visos tos mano brangiausios galvelės, visos tos mamos sielos sielelės‟ (Šatrijos Ragana). Mamatė savo vaikus siekia išauklėti dorais, jautriais, mylinčiais žmonėmis. Tai atsispindi scenoje, kai Mamatė paskatina savo dukrą Irusią padovanoti gražiausią savo suknelę mirusiai Kazelei. Taip pat vaikams nuolat seka pasakas, ugdo vaizduotę. Šioje šeimoje vaikai jaučiasi kaip „kregždės lizdelyje‟.Meilė ir nuolatinis rūpestis Mamatės gyvenimą paverčia prasmingu, leidžia ištrūkti iš nykios, nuobodžios kasdienybės, pasijusti prasminga pasaulio dalimi. Taigi mylinčios motinos gyvenimas tampa kilnus.
Tačiau meilė dažnai užvaldo žmogaus sielą, pasmerkia tuščiam ir nuodėmingam gyvenimui. Juk meilė yra galinga jėga, kuri ne tik kuria, bet ir griauna. 20a. pasaulį nusiaubė du pasauliniai karai, buvo naikinamos ištisos tautos. Tarp didžiųjų, galingųjų valstybių šie konfliktai kilo dėl perdėtos meilės savo tautai, siekio įtvirtinti savo šalies kultūrą ir ideologiją. Sudėtingu istoriniu laikotarpiu gyveno ir 20a. moderniosios literatūros atstovas M. Katiliškis.Dėl įtemptų politinių įvykių jis emigravo į JAV. Ten sunkiai dirbo, kad galėtų išlaikyti šeimą. Norėdamas pasijusti arčiau žemės, gimtųjų namų, pasistatė sodybą, kurioje gyveno iki mirties. Likimo nublokštas neprarado meilės tėvynei, Lietuvai: „Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon‟ (M. Katiliškis). Patriotinių jausmų paskatintas jis parašė romaną „Miškais ateina ruduo‟, kuriame vaizdavo tarpukario Lietuvą, metaforiškai susiejo miško nykimą su individo dvasinio pasaulio kaita. Romano veikėjas Tilius atlieka miško kirtimo, pelkės sausinimo darbus, todėl keisdamas gmtą neišvengiamai keičiasi ir pats. Tilius praranda dvasinęstiprybę, neįstengia atsispirti stipriai, aistringai Monikos meilei, kuri yra lyg „liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę‟ (M. Katiliškis). Jis suvokia, kad elgiasi nedorai ir nuodėmingai, susitikinėdamas su ištekėjusia moterimi, tačiau yra bejėgis ką nors pakeisti. Tilių užvaldo kūniška aistra, jis apleidžia svajonę gauti valstybės tarnybą, ištrūkti iš uždaro, nykaus kaimo gyvenimo, pasineria į beprasmę būtį. Taigi meilė užgožia kilnaus gyvenimo siekį.
Apibendrinant galima teigti, kad žmogus lyg pasaulio medis nuolat svyruoja tarp nykios kasdienybės ir prasmingo gyvenimo: „Šaknim į pragarą – šakom į dangų‟ (J. Marcinkevičius). Meilė žmonėms padeda kilti į dangų, suteikia kasdienybei kilnumo, o kartais žlugdo, pasmerkia tuščiai, nuodėmingai būčiai.
Judita
