Kolegė Nijolė Vaičiulienė dalijasi mokinės egzamino rašiniu:
Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?
( J. Tumas – Vaižgantas, M. Katiliškis, J. Kunčinas )
Daugelis šiuolaikinių žmonių, gyvenančių vartotojiškoje visuomenėje, mus supantį pasaulį laiko išsigimusiu, praradusiu tikrąsias vertybes. Mes garbiname naujai rinkoje pasirodžiusius ,,iPhone“ telefonus, plokščiaekranius televizorius, žavimės technologijų galia, bet ignoruojame žmogaus jausmus. Juk nuo seniausių laikų žmonės siekė būti mylimi ir mylintys. Deja, meilė šiandien laikoma tarsi iliuzija, kurios neįmanoma pasiekti. Mano nuomone, meilė yra svarbiausia vertybė gyvenime, kuri suteikia kasdienybei kilnumo, verčia pamiršti save, elgtis dorai, dažnai ji net sugeba pakeisti žmogų.
Pirmiausia, meilė artimam dažnai reikalauja kilnios aukos. Deja, daugelis šiuolaikinių žmonių yra egoistai, galvojantys tik apie save. Tokie žmonės gyvenime nesivadovauja meile, dažnai net išnaudoja aplinkinius, siekdami asmeninės naudos. Jie pamina amžinąsias vertybes: meilę, užuojautą artimam, pasiaukojimą. Apie dorą mylinčio žmogaus auką rašė Antikos dramaturgas Sofoklis. Šis žmogus, gyvenęs Graikijoje, Atėnuose, laikomas didžiuoju Antikos tragiku. Sofoklis per savo gyvenimą parašė apie 120 kūrinių, iš kurių iki mūsų dienų išliko tik 7. Savo tragedijoje ,,Antigonė“, sukurtoje 442 metais prieš Kristų, Sofoklis atskleidė mylinčios sesers Antigonės dramatišką likimą. Pagrindinė dramos veikėja atsiduria gyvenimo kryžkelėje: ji turi nuspręsti, ar pasiaukoti dėl mylimo brolio, ar paklusti valdovo įsakymams. Nepaisydama sesers atkalbinėjimų ir Tėbų karaliaus Kreonto, grasinančio mirtimi, Antigonė nepaklūsta valdovui ir palaidoja savo brolį Polineiką, kovojusį prieš Tėbus, pagal papročius. Palaidojusi brolį mergina ramiai laukia mirties, nes žino, jog pasielgė kilniai ir visa tai padarė iš meilės broliui. Taigi, tik meilė gali priversti pasiaukoti dėl artimųjų ir elgtis kilniai.
Meilė ne tik dažnai reikalauja kilnaus pasiaukojimo, bet ir priverčia pamiršti egoizmą ir elgtis dorai dėl kitų.Tikriausiai kiekvienas iš mūsų žinome istorinę asmenybę Motiną Teresę. Ši garsi moteris, mylėdama žmones, išvyko į Indiją padėti skurstantiems. Šioje šalyje ji šelpė elgetaujančius vaikus, juos švietė ir suteikė žmonėms viltį gyventi geriau. Motina Teresė gyveno ne dėl savęs, o dėl kitų ir paaukojo tam visą savo gyvenimą. Tylių ir kilnių poelgių tema analizuojama ir 19 – 20 amžių sandūroje gyvenusio kanauninko Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“. Šis rašytojas, dažnai vadinamas ,,deimančiukų ieškotoju“, yra laikomas vienu iš garsiausių lietuvių klasikų. Jo kūrybinis palikimas yra bene didžiausias, lyginant su kitais to laikmečio kūrėjais. Savo apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ siekia atskleisti kaimo žmogaus dvasios švelnumą, jo kilnią širdį. Kūrinio protagonistas Mykoliukas kiekvieną dieną dirbo visiems naudingus darbus, už kuriuos net ačiū neišgirsdavo. Būdamas kilnios prigimties ir mylėdamas savo brolio šeimą, Mykoliukas atsisakė kurti bendrą ateitį su Severja, nes taip būtų tapęs dar didesne našta savo broliui ir sugriovęs jo vaikų gyvenimą. Mykoliukas susitaikė su savo likimu ir pasielgė kilniai dėl artimųjų gerovės. Mylintys ir mylimi žmonės užmiršta savanaudiškumą ir kasdien elgiasi kilniai padėdami savo artimiesiems.
Taip pat meilė sugeba pakeisti žmones ir verčia juos daryti kilnius darbus. Visais laikais buvo teigiama, jog didžiausia pasaulyje jėga yra žmonių meilė. Tik aplinkinių meilė ir supratimas gali net patį didžiausią tamsuolį priversti elgtis kilniai, ištaisyti savo klaidas ir pažvelgti į pasaulį kitaip. Apie tokį žmogaus pasikeitimą savo tragedijoje ,,Skirgaila“ rašė ir 20 amžiaus lietuvių kūrėjas V. Krėvė – Mickevičius. Prozininkas ir dramaturgas V. Krėvė savo raštais sukūrė Lietuvos legendą. Jo meniškai ir įtaigiai pavaizduota tėvynės praeitis lietuviams tapo tautiniu epu. (500) Dramoje ,,Skirgaila“, parašytoje Azerbaidžane, vaizduojama 14 – 15 amžiaus LDK. Pagrindinis dramos veikėjas Didysis Kunigaikštis Skirgaila, norėdamas išlaikyti valstybės vientisumą, pagrobia Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Skirgailos pilyje viešintis vokiečių riteris Keleris pamilsta šią moterį, kuri pakeičia jo asmenybę. Iš nedorėlio mergišiaus Keleris tampa kilniu vyru, ginančiu savo širdies damos orumą. Iš meilės Onai Duonutei Keleris ryžtasi mirti, kad nesuterštų savo mylimosios garbės, nusinešdamas savo meilės istorijos paslaptį į kapus. Taigi meilė yra jėga, kuri gali žmogų padaryti dorą ir priversti daryti tik kinius poelgius.
Nuo seniausių laikų žmonija siekė ne tik patenkinti savo fizinius poreikius – alkį, troškulį, bet norėjo ir mylėti, ir jaustis mylimi. Deja, modernioje visuomenėje meilė suvokiama kaip nereali siekiamybė, dėl kurios neverta aukotis. Mano manymu, meilė yra ta jėga, kuri suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo. Tik dėl mylimų artimųjų žmonės aukojasi negalvodami apie save. Tik meilė priverčia elgtis dorai ir nesavanaudiškai. Tik dėl šio tauraus jausmo mes esame moralūs, kitų interesus iškeliame aukščiau savųjų ir sugebame pasikeisti, parodyti savo gerąją pusę.
Greta P., 4b
