Kolegė Zita Treinienė dalijasi mokinių darbais:
tai gali būti mokomieji rašiniai- MOKAUSI PAGAL DRAUGO PAVYZDĮ. Darbai taisytini. Mokiniai juos rašė per pamokas.
Ar lengva išgydyti sužeistą sielą?
Žmogus yra stiprus fiziškai bei dvasiškai. Kad ir kokia galinga fizinė jėga būtų, dvasinė stiprybė visada laimi. Tik dvasiškai stiprus individas gali kovoti su įvairiomis gyvenimiškomis negandomis ir jam mestais iššūkiais. Bet nieko nėra amžino ir neįveikiamo. Žmogus, kaip ir kiekvienas Dievo kūrinys, yra vienaip ir kitaip pažeidžiama, įžeidžiama ar tiesiog paties gyvenimo menkinama būtybė. Jautriausia asmenybės vieta- tai jo siela. Kai ji pažeidžiama, žmogus tampa dvasiškai nebepajėgus toliau egzistuoti. Tokiu atveju asmenybė nėra tvirtai užtikrinta dėl ateities gerovės. Su tokiomis problemomis susiduria meniškos sielos asmenybės bei asmenys, kuriems praeitis yra skaudus, tačiau reikšmingas laikotarpis.
Nuo sunkiausios- dvasinės ligos- vaistų nėra. Jei lemta išgyti ir sugrįžti į normalią būtį, tai pats individas turi tai suvokti ir kovoti už savo visavertį gyvenimą. Tačiau ne visada yra taip lengva. Susidūręs akis į akį su dvasios skausmais, asmuo puola į dugną ir nebesistengia suprasti savo egzistencinės prasmės. Praradęs viltį bei tikėjimą, žmogus parklumpa ir ima jausti, kaip palengva miršta dvasiškai. Tokių akimirkų pasitaiko realiame gyvenime bei literatūriniame pasaulyje, todėl romano ,,Balta drobulė“ autorius Antanas Škėma skaitytojui pristato būtent tokio likimo savininką. Jo sukurto protagonisto Antano Garšvos gyvenimas- tai amžinas savęs ieškojimas. Patekęs į svetimą erdvę, dirbdamas nepriimtiną darbą, Garšva nesijaučia visaverte asmenybe. Net ir tikrąjį save atradęs kūryboje Garšva nepasijunta laimingas. Bandydamas padėti sau moters glėbyje, romano pagrindinis veikėjas įgauna įkvėpimo savo talentui augti, tačiau ir to neužtenka norint rasti sielos ramybę. Palengva vystosi vidinė negalia, kurios aukščiausias taškas- dvasinė mirtis. Tačiau mūsų literatūra yra turtinga, todėl galima nesunkiai atrasti opoziciją nelaimingam Antanui Garšvai. Tai žymaus lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio- Putino psichologinio- intelektualinio romano ,,Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris. Būdamas jaunas, Vasaris nesipriešina gimdytojų norams tapti kunigu ir, pamindamas savo talentą kurti, kovoja su pačiu savimi. Analizuodamas save pagrindinis veikėjas nebegali gyventi normalaus gyvenimo. Tačiau pareiga kurti nugali pačiam Liudui nepriimtiną kunigo pareigą. Įveikęs didžiausią gyvenimo mestą iššūkį, jaunasis poetas pasijaučia dvasiškai tvirta ir nebepalaužiama asmenybe. Šie literatūriniai kūriniai įrodo, jog žmogaus likimas priklauso nuo paties charakterio bei požiūrio į gyvenimą. Reikia įdėti daug pastangų, nenuleisti rankų, kad kovojant su pačiu likimu netektų skaudžiai kentėti nuo žaizdų, kurių nieks nepajėgs išgydyti.
Gilų rėžį sieloje palieka ir istoriniai įvykiai, kurie neaplenkia ir žmogaus. Tikra lietuvio dvasios jėga pasireiškia tada, kada jis sugeba išlikti tvirtas net Lietuvai sunkiausias laikais. Antrasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija- metas, kada gamta paverčiama į lygų lauką, tačiau kaip bebūtų gaila, vienas iš skaudžiausių momentų tėvynei- pokario laikų melioracija, kuri paliko skaudų atminimą ne tik žmogui, bet ir jo aplinkai, jo užgyventai žemei. Asmens kantrybė ir tvirta valia atsispindi Balio Sruogos kūrinyje ,,Dievų miškas“ . Kai dvasinė jėga stipresnė už ginklą, kai žmogaus tikėjimas nugali ginklo sukeltus skausmus- individas laimi, laimi prieš visą valdžią. ,,Dievų miško“ pasakotojo pozicija tokia pati. Būdamas vienas iš belaisvių kankinių, pasakotojas patyrė alkį, šaltį, smurtą bei psichologinį spaudimą, kuris intensyviai augo vokiečių stovykloje, tačiau sugebėjęs dvasiškai nepalūžti, išlikti ir grįžti, kūrinio veikėjas išsaugojo savąjį dvasinį pasaulį. Kovodamas su ginkluotais žmonėmis pasiremdamas tik dvasine jėga įrodė, kad tai ir yra stipriausias žmogaus ginklas, apie kurį parašė memuarus, kurie atitiko lyg sielos peną, kuris padeda lengviau pažvelgti į praeitį. Tačiau istorija ne visiems yra tokia gailestinga, todėl Romualdo Granausko apysakoje ,,Gyvenimas po klevu“ istoriniai dėsniai nepalieka nė menkiausios vilties išlikti. Pagrindinė apysakos veikėja senoji Monika Kairienė nėra tokia tvirta kaip minėtas Balio Sruogos sukurtas personažas. Išgyvenusi daug bėdų, šeimyninių problemų, senoji Kairienė nebeatlaiko ir nebepajėgia priešintis jai nepriimtinoms technologijoms. Atstovaudama senajai kartai Kairienė yra opozicija jaunajai kartai. Moteris palūžta dvasiškai, ji neatranda jėgų kovoti su istorija. Suvokdama savo realią padėtį, senoji pasitraukia iš gyvenimo su didele dvasine gėla, kurios išgydyti nesugeba net prisiminimai apie artimiausius žmones. Istorijai lygių nėra. Ji negailestingai sutrypia tai, kas svarbu, brangu, artima, mylima. Skaudūs prisiminimai atgaivina senas (rodos jau užgijusias) žaizdas, tačiau jų numalšinti ir užgydyti nesugeba net laikas.
Asmenybės egzistencijos atrama – tyra, sveika siela, kuriai kartais tenka iškentėti nemaža negandų ir sukrėtimų. Dažnai negandas išpranašauja istorinis laikas, o kartais pats individas apsisprendžia eiti kančios keliu. Anaiptol, dvasinė kančia bei sunkūs išgyvenimai tik padeda sustiprinti asmenybę, parodo jos tikrąjį kelią, pašaukimą. Sielą išgydyti nėra lengva, ir vargu ar išvis įmanoma, tačiau pasirinkus teisingą kryptį ji iš naujo atgyja, o naujas kelias tampa geriausiais vaistais.
Reda Klivickaitė, 4c klasė
