Viena dažniausių temų V. Juknaitės „Tariamame iš tamsos“ yra mirtis. Labai įdomu tai, kad vaikai mirtį priima ne kaip gyvenimo pabaigą, bet kaip tam tikrą tiltą į kitokį egzistencijos lygmenį, t. y. perėjimą iš žemiškojo pasaulio į dieviškąjį. Mirtis čia kaip džiugi neišvengiamybė, kelianti ne baimę, o netgi ilgesį. Tai bene aiškiausiai išreiškia Elzė, teigianti, jog mirties „nereikia bijoti, nes tave pasitiks Dievas. Ir laukti susitikimo su Juo, kaip su draugu“ (26 p.). Apie pomirtinę žmogaus akistatą su Dievu daug kalbama ir Šventajame Rašte: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį“ (1 Kor 13, 12), „Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas“ (Apr 22, 4), „Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą, o pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo“ (Ps 17, 15), „Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2) ir t.t. < …>
Aistė Vareikytė. Mažutėliai, arba Dangaus karalystės apraiškos knygoje „Tariamas iš tamsos“
