Tekėjo upė. Nusileido nuo kalno, nučiurleno per mišką, prašliaužė per pievą, perkirto stepę, pasiekė dykumą. Čia ir susimąstė: kaip jai pereiti karštą dykumą? Paklausė Saulės:
– Tu švieti iš aukštybių, viską matai. Ar aš sugebėsiu įveikti dykumą?
– Tu negali. Išdžiūsi. Aš visą dykumą savo karščiu išdeginau – ir tave sudeginsiu. Dykuma upei – mirtis.
Upė klausė Vėjo:
– Tu greitas, skraidai kur nori. Viską matai, viską žinai. Pasakyk, ar bent vienai upei pavyko prasibrauti per dykumą?
– Mačiau dykumoje išdžiūvusias upių vagas, – atsakė Vėjas. – Nė viena upė nesugebėjo perkirsti dykumos. Dykuma upei – mirtis.
Susimąstė upė. Staiga prie jos prišliaužė juoda gyvatė:
– Žinau, – šnypštė, – kaip tavo norą išpildyti. – Numirk – ir pereisi dykumą. Leisk man tau suleisti savo nuodų. Tavo vanduo taps nuodingu, nei Saulė, nei Vėjas jo nepalies. Taip ir nutekės nuodingi vandenys iki dykumos krašto.
Bet upė nusprendė:
– Jei man lemta mirti – geriau mirsiu nuo šviesios Saulės spindulių, nei nuo juodos gyvatės nuodų, – ir, taip nusprendusi, upė ėmė tirpti Saulės spinduliuose, pavirsdama baltu debesiu. O kai ištirpo, Vėjas ją pernešė į kitą dykumos kraštą, kur iš debesies pasipylė lietus. Lietaus vandenys susijungė į srautą ir upė ėmė tekėti toliau.
Sufijų išmintis (vertimas)
