„Beje, dabar jau puikiai suprantu, kad giliausiame piniginės skyrelyje galima metų metus nešiotis mirties valandos aprašymą. […] Argi, pavyzdžiui, negalima įsivaizduoti žmogaus, kuris persirašo, kaip mirė Feliksas Arversas. Tai nutiko ligoninėje. Jis mirė tykiai ir atsainiai, ir vienuolė, ko gero, galvojo, kad jis nužengęs gerokai toliau, negu iš tikrųjų buvo. Ji visu balsu šūktelėjo pro duris kažkokį nurodymą, kur rasti tokį ir tokį daiktą. Tai buvo menkai teprakutus vienuolė, ji niekad nebuvo mačiusi parašyto žodžio „koridorius“, be kurio tą akimirką negalėjo apsieiti; todėl tad pasakė „kolidorius“, manydama, kad jis taip vadinasi. Ir tada Arversas atidėjo mirimą. Jam atrodė būtina pirmiau dar tatai išsiaiškinti. Jis visai atsipeikėjo ir išdėstė vienuolei, kad reikia sakyti „koridorius“. Tada jis numirė. Jis buvo poetas ir nekentė apytikslių žodžių; o galbūt jam tik rūpėjo teisybė; o gal jam buvo nesmagu išsinešti su savim paskutinį įspūdį, kad pasaulis taip aplaidžiai rieda savo vėžėmis. Šito dabar jau nesužinosi. Tik nevalia manyti, kad tai buvo pedantiškumas.“ (Raineris Maria Rilkė „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. V.: Baltos lankos, 1997, p. 116–117).
Šį rašinį pradedu tiesiog – nuo esmės, nuo pagrindinės minties, išreikštos citata, nes, anot Juozo Balčikonio, samprotavimui įžanga nebūtina. Išties, dažnai visokie įžanginiai išvedžiojimai, paistymai, aspektai, kontekstai ir pan. tiktai temdo dalyką. Juk esmė šioje citatoje atsiskleidžia pati savaime. Perskaitykite dar sykį. Ar neįspūdinga? Girdėdamas netaisyklingą žodį, Poetas negali ramiai palikti pasaulio: jis net pristabdo savo myrį, kad ištaisytų kalbos klaidą. Ne veltui Maltė Lauridsas šį nepaprastą aprašymą įtraukė į savo užrašus. Susigraudinau perskaičiusi ir nutariau nusirašius taip pat nešiotis piniginės skyrelyje (piniginėje turiu daug tuščių skyrelių). Dar prisiminiau skaičiusi, jog mano mėgstamas rašytojas Andrė Židas (André Gide) trys dienos prieš mirtį, jau temstant sąmonei, pasakė tokius paskutinius žodžius: „Bijau, kad mano frazės bus gramatiškai netikslios.“ Reikėtų ir šiuos žodžius įsidėti į piniginę.
***
Kai „Pyraginėje“ gėriau kavą su grietinėle ir su drauge, perskaičiau jai šias citatas. Labai susijaudino, servetėle nubraukė ašarą. Ir prisiminė „Kultūros barų“ Nr. 5 aptikusi Giedriaus Subačiaus straipsnį „Lietuvių kalbos mirtis“, bet neskaičiusi, nes mirties aprašymai ją labai jaudina, o širdis esanti silpna – neištversianti. Aš nutirpau išgirdusi pavadinimą – koks šiurpas! Kada tai įvyks? Gal rengtis pakasynoms? Kuo skubiausiai lekiu į biblioteką, drebančiomis rankomis imu žurnalą… Skaitau… Lengvai atsidūstu… Pasirodo, lietuvių kalba nei miršta, nei serga. Jeigu jai gresia išnykimas, tai tolimoje ateityje, gal kai pasaulį ištiks entropija. O dabar, kaip supratau, kalba sėkmingai keičiasi, tobulėja, modernėja ir žengia į šviesų rytojų draugiškų Europos Sąjungos sesių būry. O tie nenaudėliai (epitetas ne autoriaus – mano) kalbininkai tik be reikalo gąsdina.
Straipsnyje aptikau didžiai prasmingą mintį: „Žodžiai – ne plytos, iš kurių pastatytas kalbos rūmas, jie yra baldai […].“ Šia sentencija verta papildyti piniginę, nes juk baldai – vertybė. Dar labai patiko tokia autoriaus mintis: „kalba juk svarbi ne tik kaip savasties simbolis, bet ir kaip bendravimo priemonė. Įrankis, kurį norime dažnai ir ilgai vartoti, turi būti patogus. Gimtąja kalba šiaip jau ir būna smagiausia bendrauti ir reikštis – kalbėdamas ja jautiesi kaip savame fotelyje […]“. Koks smagus palyginimas su foteliu! Tikrai prasminga ir naudinga, kad galva, kaip pasturgalinė kūno dalis fotelyje, gãli patogiai sau ilsėtis – kam varginti protą. Aš stengiuosi savo proto neapkrauti, nes jis labai nusilpo, kai beviltiškai stengiausi perprasti rašinių vertinimo nurodymus. Gerai, kad draugė mane sudraudė: tai ne tavo galvelei, pirmiau pakelk savo mąstymą į kitą lygmenį, tada imkis tokių tekstų. Verčiau mąstyk apie malonius dalykus. Taigi mąstau: kalbos palyginimas su foteliu praturtins mano skurdžią piniginę. Puiku. Mąstau iš naujo: fotelyje smagu, bet… kartais iš jo išlenda spyruoklė ir ima badyti. Tai ganėtinai nemalonu (kaip jau esu rašiusi).
***
Antai Ugdymo plėtotės centro interneto svetainėje paskelbtas straipsnis „Ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimų ugdymo(si) pavyzdžiai“, po jo kitas – „Priešmokyklinio amžiaus vaikų kompetencijų ugdymo(si) pavyzdžiai“. Taigi vienų vaikų ugdomi gebėjimai, o kitų – kompetencijos. Ką tai reiškia? Sakysite, tai nesvarbu. Ne, tai svarbu, nes reiškia, kad visiems vaikučiams lygių galimybių nėra, kad ikimokyklinukai skriaudžiami – neugdomos jų kompetencijos. Jų tėveliai gali skųstis, kodėl mūsų vaikeliai diskriminuojami: kodėl mažutėliai ikimokyklinukai paliekami be kompetencijų, kodėl jos teikiamos tik priešmokyklinukams? Sėdėdamas fotelyje gali aiškinti – ikimokyklinukai nebus nuskriausti, nes bus ugdomi jų gebėjimai. Bet mamytė sako, nereikia mano vaikeliui gebėjimų, kas jam iš tų gebėjimų, sako, juos ugdė senovėje, dabar, sako, reikia kompetencijų. O tėvelis kerta: arba kompetencijos, arba aš atsiimu iš jūsų UAB krepšelį su savo vaiku ir varau į kitą firmą. Ir baigtas kriukis.
O štai brandos egzamino užduotis abiturientams: pasirinkti samprotavimo (=samprotaujamąjį) rašinį arba literatūrinį rašinį. Suprask: vienas rašinys reikalauja samprotauti, o kitas – ne. Jei pasirinksi literatūrinį rašinį, tai nesamprotauk. Kuriamos taisyklės, nurodymai, rašinių standartai, klišės, kaip samprotauti, kaip nesamprotauti. Mokiniai perspėjami, kad nesusipainiotų ir, tarkim, rašydami apie literatūrą neimtų samprotauti. Bet įdomiausia, kad „samprotavimo“ rašiniuose irgi turi būti rašoma apie literatūrą – reikia pasirinkti vieną iš kelių nurodytų autorių ir tada jau galima samprotauti. Be to, dar svarbu: samprotauti reikia keliant ne kokias paprastas problemas, o egzistencines, filosofines. Pavyzdžiui, rašinio tema „Kas suteikia gyvenimui prasmę?“ Kertu lažybų: tūlas skaitytojas pasakys, kad temos pavadinime suformuluota problema. Tai jau ne. Paskaitykite Zitos Nauckūnaitės straipsnį (Gimtasis žodis, 2013, Nr. 2, p. 6) ir sužinosite, kad rašinio pavadinime suformuluotas klausimas – visai ne problema. Mokinys turi sugalvoti kitokią problemą, nes klausimas ir problema esą skirtingi dalykai. Tatai perprasti nėra lengva, todėl autorė akivaizdžiai parodo, kaip sėkmingai sumanus mokinys susidoroja su užduotimi – ji cituoja mokinio rašinio problemą. Tai Hamleto monologo žodžiai Būti ar nebūti. Autorė tai vertina teigiamai: gerai „pagauta“ problema. Taip ji konkrečiu pavyzdžiu parodo, kas yra problema.
Bet tai dar ne viskas. Šis absurdas aiškiai atsiskleidžia, kai atsiverčiame originalą. Šekspyras Hamleto tariamą frazę vadina klausimu: „To be or not to be: that is the question […]“ (lietuviškas vertimas tikslus: „Būti ar nebūti: štai klausimas koksai“). Vadinasi, patsai Šekspyras nenutuokė, kad tai problema. Kodėl? Todėl, kad nelankė mūsų reformuotos mokyklos ir nežinojo, jog Hamletas turėjo sakyti problema, bet ne klausimas. Gerai, kad mokinys, kuriam įdiegtos kompetencijos, nesutriko ir genialų rašytoją pataisė (giminė negiminė – lipk iš grūšios). Štai ką reiškia sėdėti fotelyje – norint iš Šekspyro tragedijos galima padaryti komediją! Todėl ir mokytojai, ir mokiniai pratinami prie fotelio. Reikia pasakyti, kad tai neblogai sekasi ir, kaip sakoma, pasiekta gerų pasiekimų.
***
Žinia, tokiais abiturientų pasiekimais ne visi patenkinti. Kiti skundžiasi, kad atėję į aukštąją mokyklą studentai negeba mąstyti, negali nuosekliai dėstyti minčių, tinkamai parašyti rišlaus teksto. Tad ŠMM svarsto įvesti matematikos egzaminą. Atseit matematika disciplinuos mokinių protą, išmokys logiškai galvoti, nuosekliai įrodinėti, argumentuoti. Tai pavojingas sumanymas. Kaip mokiniai rašys egzamino rašinius, jeigu jie ims mąstyti? Štai klausimas koksai, anot Hamleto.
O kaip tada rašinius vertinti? Tarkim, per valstybinį egzaminą, rašydamas literatūrinį rašinį, mokinys ima samprotauti, kelti problemas, nors apie jas literatūriniame rašinyje kalbėti nedera (jas privalu gliaudyti samprotaujamajame rašinyje). Kaip vertinti tokį mokinio ekscesą? Yra sukurti rašinių vertinimo kriterijai. Atrodo, jie sugalvoti snaudžiant fotelyje. Reikia matyti, kaip vertintojai stengiasi juos perprasti, kaip derina tuos vienas su kitu persikertančius, iš dalies pasikartojančius kriterijus ir kaip jie bando suvokti protu nesuvokiamus dalykus. Nepanašu, kad jie patogiai sėdėtų fotelyje. Atrodo, tarsi jiems kas svyla, jie ima muistytis, visaip kraipytis, vinguriuoti. Tai ir gerai – mankštintis sveika. Juk, kaip sakė Kandido mokytojas Panglosas, viskas eina tik į gera šiame gerame pasaulyje, geriausiame iš visų galimų pasaulių (cituoju iš atminties). Lietuvių kalba modernėja ir tobulėja, mokykla klesti, persitvarko, vykdo naujas reformas, gamina programas, vadovėlius, projektus… Sėdėk sau fotelyje ir kurk naujas strategijas bei koncepcijas.
***
Jūs klausiate: „Kas išdavikas?“ Atsakau: tikrai ne Poetas. Jis iki pabaigos liko ištikimas savo pašaukimui – myrio akivaizdoje atliko priedermę savo kalbai. „Tai kur išdavystė?“ Mąstykite patys. Yra knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“. Vincas Urbutis rašo apie išdavystę, ne apie mirtį.
Straipsnio nuoroda: http://www.dialogas.com/laikrastis/2013/45/apie-mirti-ir-isdavyste-samprotaujamasis-rasinys/
