2014 m. metų neįmanoma nei sutikti, nei nugyventi, nei turbūt išlydėti be K. Donelaičio. Kas buvo primiršęs, tuoj gavo progą prisiminti, jog 2014 metai skirti būtent mūsų klasikui, grožinės literatūros lietuvių kalba pradininkui. Nuo pat metų pradžios regą, klausą ir dūšiądžiugino kultūrinės laidos, pokalbiai, diskusijos apie K. Donelaičio skaitymą ir suvokimą, poeto eilutės, skaitomos profesionalų ir transliuojamos masinio informavimo priemonėmis, vasario mėnesį knygų mugės metu priemonių nebeprireikė – Donelaitį skaitė ir jaunas, ir vyresnis (pradėjo Prezidentė). Leidyklos suskubo perleisti reikšmingiausią poeto kūrinį, akademikai suskubo pasakoti ir minėti, kokie darbai dar liko nepadaryti, dailininkai suskubo iliustruoti – darbo užteko visiems. Mokslininkai pasišovė padėti skanduoti „Metus“ ir parengė praktinius hegzametro skaitymo patarimus, menininkai demonstravo kūrybinę išmonę perskaitydami Donelaitį naujai, mokytojai iš kailio nėrėsi siekdami uždegti ir užkrėsti donelaitika jaunuosius – lakštingalas, gandrus ir viežlybuosius irgi nenaudėlius piešė, Donelaičio medį užaugino ir po medžiu stovėjo Donelaičio žodžiais bylodami, kiti dargi kvietė apie Donelaitį solidžiau, moksliškai tarptautiniu mastu pasikalbėti… Visi jautė metų reikšmingumą, abejingų neliko nė vieno – vieni stebėjosi Donelaičio idėjų aktualumu ir universalumu, antri keiksnojo antikinio metro eilutę ar kelintąsyk klausė, kas tasai pakamorė ir dumčius. Kone visi atsiminė ir sutarė dėl vieno – Donelaitis rašė lietuviškai, jis kurdamas vartojo lietuvių kalbą. Kūrė kalba. Buvo su kalba. Buvo kalboje.
Būti su kalba ir kalboje 2014 – K. Donelaičio – metais gegužės 9 d. (beveik iš karto po gegužės 7 – Knygos, kalbos ir lietuviškos spaudos atgavimo dienos) į Lietuvos edukologijos universiteto II rūmus – Lituanistikos fakultetą – rinkosi būrys jaunų žmonių iš visos respublikos. Juos jau trečią kartą pakvietė Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros mokslininkai, dėstytojai. Pakvietė ne kaip mokinius, ne kaip būsimus studentus. Tai nebuvo nei dar vienas studijų programų pristatymas ar ugdymo karjerai renginys. Kvietė kaip kolegas, kaip bendraminčius, kaip bičiulius. Ko gi kvietė, klausite? Kokia gi ten bičiulystė tokia, jog reikia trečią kartą[1] susirinkti? Kas sieja skirtingų kartų atstovus dabar, kai pasimėgaujant plyšaujama apie skirtingų kartų nesusikalbėjimą ir nutolimą kone šviesmečiais? Atsakymas paprastas – kalba. Išsipildė pranašiški M. Daukšos žodžiai apie meilės ryšį, vienybės motiną ir pilietiškumo tėvą (beje, tą dieną M.Daukšos citatos skambėjo ne kartą). Tuo patikėję žmonės (nebesakau skirtingų kartų) rinkosi į trečiąją Respublikinę 9 –12 klasių mokinių kūrybinių ir tiriamųjų darbų konferenciją „Aš ir Kalba[2]“. Rinkosi, taip parodydami ir įrodydami, jog frazė apie kalbą kaip dvasios namus nėra tik sparnuotas, bet nežinia ką reiškiantis posakis. Rinkosi, kad pasidalintų, pasidžiaugtų, pasimokytų ir išsiskirstytų jau kitokie. Tokio pozityvaus poslinkio tikėdamiesi konferencijos organizatoriai – LEU Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra, Vilniaus „Saulės“ privati bei Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos– sulaukė net 25 mokinių iš įvairių Vilniaus ir Kauno, Radviliškio, Lazdijų, Klaipėdos, Kėdainių, Merkinės, Kulių mokyklų, jog netikėti trečiojo karto magija ir reikšme tiesiog buvo neįmanoma. Dar daugiau – tame būryje buvo matyti veidų, kurie jau pažįstami, kažkur sutikti. Ir tie veidai tik peržengę slenkstį tarsi teisinosi – esą taip jiems patikę čia būti pernai, kad šįmet neatvykti nebegalėjo…
Visas straipsnis:
Apie Donelaitį ir lemtingą trečiąjį kartą – apylaisviai ir nerūpestingai
