Mokykloje nedirbu, su abitūros egzaminais daug reikalų turėti anksčiau neteko, tad pakviesta būti konsultante valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino apeliacinėje komisijoje susijaudinusi skubu į savo pirmąją akistatą su tais (tikriausiai, tomis) „bukapročiais“ iš NEC, kurie smukdo, žlugdo abiturientus, o įvertinę vaikus neigiamais balais džiūgauja išlieję pagiežą ir užmaskavę savo pačių nepilnavertiškumo kompleksą.
Skubu žiūrėti, kaip atrodo tos baisios pedagogės ir jų megzti sijonai, galų gale, kaip atrodo tos lentelės, nuo kurių minėtosios lituanistės negali akių atitraukti, nes savo galva mąstyti, žinia, nesugeba. Skubu įnešti šviežio oro į tą pridvisusią erčią, kur gaivaus vandens seniai nebėr.
Nuskubu. Megztų sijonų nėra, bet gal dėl to, kad vasara. Pagiežos nesijaučia, bet gal dar bus. Gaivaus oro lyg netrūksta. Laukiu… Pralaukusi keturias dienas, nieko panašaus nesulaukiu. Priešingai: susiduriu su profesionalų komanda, dirbančia atostogų metu (sic!) beveik be pertraukų tam, kad kuo teisingiau, objektyviau ir adekvačiau įvertintų moksleivių rašinius. Žmonėmis, kurie neretai stengiasi net iš po absurdo sluoksnių ištraukti kažką svaraus, bando pernelyg griežtai nereaguoti į klišes, kūrinių siužetų iškraipymus, į „XVIII a. dramaturgą Baranauską, kuris, jei prisikeltų, iškart eitų atgal į kapą“ ar į „Mykoliuką, kuris vedė Geišą“ (primenu primiršusiems: Dėdėse ir dėdienėse Mykoliuko nusižiūrėtoji Severija išteka už Rapolo Geišės). Čia nosis į tekstus subedę pluša specialistai, kurie, vos ką tik turėję tokį siaurą akiratį, dabar sužino, kad „Lietuvai praeitis pakenkė ne tik fiziškai, bet ir morališkai“, kad yra toks lietuvių rašytojas Juozaputis (t.y. Juozas Aputis) bei išgirsta, kad „koncentracijos stovyklų nebėra, todėl ironija beveik išnykusi“. Ir taip toliau.
