ĮVADAS
Sąvoka „Antika“ reiškia senovės graikų ir romėnų pasaulį bei šių abiejų tautų kultūrą ir apima
laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250m. pr. Kr.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476m. po
Kr.). Antikinė kultūra garsėja savo rašytiniais paminklais, architektūros statiniais, tapyba, skulptūra,
mozaika.
Teatras – tai vieta, kur kasdieniai įvykiai tampa vaidyba. Tiek dabartinis, tiek antikinis teatrai mus
nukelia į kitą pasaulį, kur nėra žodžių – tik mimika, judesiai ir jausmai.
Antikinis teatras nuo dabartinio skiriasi. Antikiniame teatre vaidinti galėjo tik vyrai, negalėjo buti
vaidinamos smurto bei žiaurios scenos, o šiuolaikiniame teatre vaidinti galima viską, nėra apibrėžtų
rėmų, kuriuose turi įtilpti aktorius. Taip pat skirtingai nei antikiniame teatre, dabartiniame – gali
vaidinti ir moterys, ir vaikai.
I. DRAMOS KILMĖ
Dramos žodis yra graikų kalbos ir reiškia veiksmą. Ten, kur įvykiai ne pasakojami, o vaidinami, ten
reikia ieškoti ir dramos pradžios.
Graikų drama, kaip ir daugelio kitų tautų, yra išsirutuliojusi iš religinių apeigų. Jos būdavo keliamos
vyno dievui Dionisui pagerbti. Tai dievas, kurį rodo mitai kaip didžius sielvartus kenčiantį ar
pašėlusiai besilinksminantį. Jo garbei keliamos šventės buvo vadinamos dionisijomis. Dionisijos
būdavo rengiamos tik du kartus per metus: pavasario pradžioje (kovo — balandžio mėn.) –
vadinamos didžiosios dionisijos; ir – žiemos pabaigoje (sausio – vasario mėn.) – lenajos arba
vynuogių spaudimo šventė.
Dionisijose ar lenajose graikai garbino savo dievą himnais, vadinamais ditirambais. Vienas asmuo
korifėjus pasakodavo apie dievo Dioniso kovas, nelaimes arba apie juokingus jo gyvenimo
nuotykius, o choras himnais reiškė savo sielvartą ar džiūgavimą dėl Dioniso nelaimių ar
pasisekimų. Choro dalyviai, vaizduodami dievo palydovus satyrus, būdavo apsitaisę ožių kailiais.
Graikiškai ožys vadinamas tragos; iš čia kilęs tragedijos pavadinimas: tragos ode = ožys giesmė.
Tragedija vaizduodavo rimtuosius dievo gyvenimo nuotykius, o iš pasakojimų apie juokinguosius
išaugo komedija.
Dioniso šventės buvo viešas kulto dalykas, palaikomas valstybės lygiai, kaip Olimpijoje, Delfuose
ir kitur buvo rengiamos kitų dievų garbei muzikos rungtynės. Tačiau vaidinimuose netruko
pasireikšti ir tautinis bei politinis gyvenimas. Korifėjus ir choras nepasitenkindavo vienais Dioniso
nuotykiais; imdavo pasakoti apie mitų herojus, o paskui ir savo amžiaus įvykius. Kovos su persais
dėl nepriklausomybės ypač sukėlė tautinį entuziazmą. Pergalei ir jos herojams paminėti dėkingi
atėniečiai pastatė paminklą, rengė šventes su vaidinimais, į kuriuos suplaukdavo iš viso krašto.
Tokiu būdu šalia religinių vaidinimų išlikusi tautinė tragedija kėlė graikų patriotizmą ir jungė visus
kovai dėl laisvo gyvenimo.
II. ANTIKINIO TEATRO ĮRANGA IR VAIDINIMŲ ORGANIZAVIMAS
Teatras (gr.theatron) atsirado Atėnuose ir išplito visame pasaulyje. Va. pr. Kr., klasikinės dramos
laikais, Atėnai turbūt neturėjo nuolatinio teatro. Manoma, kad tik Dioniso Eleuterėjo (gr.Dionysos
Eleuthereus) šventykla, buvusi pietrytiniame Akropolio šlaite, turėjo vaidinimų aikštę. Gali būti,
kad ten buvo įrengta apskrita orchestra (gr. Orchestra) – aikštelė chorui šokti. Tačiau skėnės (gr.
skene) pastatas ir žiūrovų vietos buvo statomos iš medžio prieš kiekvieną spektaklį, o paskui
išardomos. Tik Likurgui tapus iždininku (338 – 327 pr. Kr.), pastatytas akmeninis teatras; šiek tiek
