Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Biografijos nuotrupos. Antanas Škėma – itin savitas dramaturgas, prozininkas, miesto kultūros rašytojas. Draugai A. Škėmą, kaip nepritampantį prie aplinkos, dar Lietuvoje vadino emigrantu – rašytojas kurdamas stengėsi būti atviras, neieškojo patogių aplinkybių savo meniniams ieškojimams. Ypač nepritarė sentimentaliai patriotinei kūrybai bei miesčioniškumui emigracijoje. Manė, kad tikrieji kovotojai pasiliko Lietuvoje, todėl sentimentalus požiūris į tėvynę gal ir išreiškia tikruosius jausmus, bet nieko bendra su menu neturi. Nepritapėlio pozicija atskleidžiama egzistencialisto A. Škėmos autobiografiniame romane „Balta drobulė“.
Romanas „Balta drobulė“ (parašytas 1954 m., išleistas 1958 m., nes niekas nenorėjo šokiruojančio kūrinio leisti). „Balta drobulė“ – tai vienas žymiausių XX a. lietuvių romanų. Garsiausias A. Škėmos kūrinys išsiskiria originaliu stiliumi,kompozicija bei veikėjo jausenomis.
Kompozicija ir stilius. Pirma, kūrinio veiksmas – beveik para: Antanas Garšva eina į darbą (dirba didžiausiame Niujorko viešbutyje), yra vienas iš keltuvininkų, grįžęs namo patiria priepuolį ir išprotėja. Siužetą pasakoja tai Garšva (pirmuoju asmeniu), tai pasakotojas (trečiuoju asmeniu). Antra, be dabarties siužeto, yra pristatomas Garšvos dienoraštis, kurį vėliau jis perduoda Elenai (dienoraštyje pasakojama pirmuoju asmeniu). Trečia, pasakotojas taip pat pristato Garšvos praeities įvykius. Visi šie trys pasakojimai supinami į vieną ir pateikiami kaip sąmonės srauto technika, kaipliteratūrinis koliažas, nuspalvintas ironijos, nes fragmentuotas pasakojimo būdas tinka šizofreniškos, susiskaidžiusios asmenybės būsenoms atskleisti.
Egzistencinė krizė. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena egzistencinę modernaus žmogaus krizę. Ji susijusi su vertybių pérkainojimu ir pirmiausia pasireiškia kaip tikėjimo krizė, kai žmogus, nors ir išsiilgęs Dievo, nebetiki jo gailestingumu. Abejonė tikėjimu atsiskleidžia Juozapato kalno papėdės teisme. Juozapato pakalnė Biblijoje reiškia Paskutiniojo teismo dieną, t. y. pasaulio pabaigą. Šiame teisme išryškėja Antano Garšvos abejonės bažnyčios ritualų bei religinių tiesų prasmingumu. Dangiškojo teismo vizija atskleidžia, kad žmogus vertinamas tiek, kiek jis paklusnus tikėjimo dogmoms. Toks aklas paklusnumas netenkina modernaus žmogaus. Be to, dangiškasis teismas yra kito, žemiškojo teismo, kurį surengė Garšvai sovietų NKVD darbuotojai (saugumiečiai), siekdami priversti jį bendradarbiauti, atspindys. Savotiškai pasaulio pabaigai prilygsta okupacinio režimo žiaurumai: Garšva taip sumušamas ir pažeminamas, kad netrukus atsiduria beprotnamyje. Egzistencinę krizę pagilina sąžinės teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo pradžioje nužudyto ruso. Ši žmogžudystė prieštarauja Garšvos humanistinėms vertybėms, todėl verčia jaustis kaltą. Taigi trys teismai: enkavėdistų, biblinis pasaulio pabaigos bei paties veikėjo sąžinės, byloja apie žmogaus žiaurumą, apie pasaulį be Dievo. Tik pasaulyje be Dievo (be moralinių vertybių), anot Garšvos, gali vykti nesuvokiamas žmonių naikinimas. Sistemos žiaurumui Garšva mėgina pasipriešinti bėgdamas iš Lietuvos, tačiau sąžinės balso niekas negali nuslopinti.
Tapatybės krizė. Politinis emigrantas, modernus poetas Antanas Garšva, atsidūręs didžiausiame Niujorko viešbutyje, dirba keltuvininku. Su juokinga, anot veikėjo, operetine uniforma, su baltomis, pasak Garšvos, chirurginėmis pirštinėmis jis jaučiasi praradęs savo tapatybę. Martyno Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, paminėjimas leidžia suprasti, jog Antanas Garšva save priskiria lietuvių kultūrai. Kita su lietuvių kultūra, šiuo atveju istorija, susijusi detalė – iš motinos paveldėtas senelės žiedas, menantis romantišką meilę ir 1863 m. sukilimą, po kurio buvo uždrausta lietuviška spauda. Deja, žiedą, individo identiteto ženklą, dengia baltos pirštinės, ir, kaip prasitaria pats Garšva, žuvį prarijo liūtas (žuvis čia – motinos bajorės herbo detalė, o liūtas – Niujorko viešbučio emblema). Niujorkinę dykumą, t. y. dvasinį vienišumą, išgyvenantis veikėjas save lygina su persodintu akacijos krūmu (kūrėjo emigranto metafora), kur augalas niekaip neprigyja svetimoje žemėje. Poetas vartotojų pasaulyje tampa žmogumi skaičiumi – tik menku žmogėnuku daugiamilijoniniame Niujorke. Su kauku save tapatinantis Garšva pastebi, kad mitinė baltų būtybė tuoj bus aprengta lininiais drabužėliais – šis veiksmas, remiantis tautosaka, turi pavergimo prasmę: kauką amžinai užvaldo tas, kuris jį aprengia drabužiais iš lino. Kita vertus, mãžai tautai atstovaujantis poetas Garšva Niujorke, viename iš pasaulio megapolių, jaučiasi kaip didžiulio mechanizmo sraigtelis („… man belieka būti rato dantimi keltuve.“), tą patvirtina irsamplaika „ranka rankena“, nuoroda į technikos užgožtą žmogų. Vakarų kultūrai atstovaujančiam menininkui tokia jausena prilygsta mirčiai. Juk absurdo žmogus Garšva ir kuria tam, kad galėtų pasipriešinti nebūčiai. Deja, vartotojų pasaulyje jis reikalingas ne kaip kūrybinga asmenybė, bet kaip techninis darbuotojas.
Geriausiai individo beprasmybę išreiškia keltuvininko darbo palyginimas su Sisifo mitu: pats gyvenimas žmogui tampa bausme, nes, sukrėstas karo žiaurumų, Garšva nebetiki egzistencijos prasmingumu. Absurdo žmogus pasaulį mato be jokių pagražinimų, jokių dekoracijų, tačiau vis tiek mėgina gyventi, bando savo nykiai egzistencijai suteikti bent kiek prasmės. Ta mažyte prasme šizofrenija sergančiam Garšvai tampa kūryba, tačiau žudo sraigtelio gyvenimas, todėl poetas priverstas tenkintis niekinga egzistencija. Tačiau, matydamas savo bejėgiškumą, protestuoja prieš sistemą – nebegeria vaistų, nes bijosi prarasti savastį.
Išvada. Romano protagonistas Antanas Garšva – XX a. vidurio žmogus po katastrofos. Visų pirma pozityvi egzistencialisto A. Škėmos romano pabaiga neįsivaizduojama, nes Garšvos liga – pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška būsena (karas, emigracija, savo tapatybės praradimas, savęs kaip menininko nerealizavimas). Šizofrenija sergantis žmogus mato fragmentuotą, neatitaisomai suskilusį pasaulį – tokį pasaulį matė egzistencialistai, tokį pasaulį matė jų pagrindiniai veikėjai – absurdo žmonės (individai, mėginantys oriai gyventi beprasmį gyvenimą beprasmiame pasaulyje).
