Antanas Škėma “Balta Drobulė”(13-os dalies analizė)
Balta drobulė… Balta… Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė…? Šis
audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė?
Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo
upės tėkmei? {minties šuolis}
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti
aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis
kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai:
“Tu – – -”, “Ir?”, “Tu jį paliktum?”. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo
mylimosios: “Atleisk. <…> Suprask.”, “Ateik, aš lauksiu.” Jam nesmagu, kad viename kambaryje
sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir
paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai.
Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti
Elenos dėl to, kad jis -beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė.
Jis tęsia pokalbį (Su kuo?) apie būtį: “Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti,
ryju tabletes. Viskas vardan mirti.” Antanas Garšva visiškai nesigėdi savo baimės mirčiai, ją
pripažįsta.
Herojus kalba poeto Vaidilionio žodžiais – jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais,
apaugusiais šungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo “tikrojo” optimistinio
rašytojo aplinką. Įsikišus Elenai Antanas patvirtina jos pastabą: “prieštarauju pats sau”. Garšva myli
gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi iš jo. Šias savo išsakytas mintis poetas nuplauna stikline viskio.
Belaukdamas Elenos Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: “Drėgna buvo lauke.
Vėsoka.” Jo siela uždara kaip “gretimo namo langinės”. Žvilgsnis šokinėja kaip tikro bepročio:
Antanas žvelgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą.
Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena – “Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius” – ji jam yra
atramos taškas. Vardan jos Garšva žada pasikeisti: “Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.<…>
Nebesityčiosiu daugiau.” Kalbėdamas su savo mylimąja Antanas prabyla pats į save, sprendžia
išlikimo klausimą: “Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.” Jis nori išlikti, išsaugoti savo vardą
tautos atminty. O marmuras – akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo
vardas ir žodis. Žodis – Antano Garšvos kūryba.
Staiga “išnyko laikas”. Garšva pirmą kartą apalpo. Grįžus sąmonei Antanas kliedi: “Mačiau juos.
Van Gogho batai. Man buvo pikta”. Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas
lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim “mėlyno kraujo klane”.
Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras
nereikalingas: jis juk – beprotis. Ir mintys toliau liejasi srautu… “Trisdešimt aštuoni chalatai”,
uždaros langinės “ir plevėsuojanti ugnis”.
Visa tai tik prisiminimai, visa tai tėra tik herojaus užrašai.
A.Škėma tuos užrašus lygina su “dabartinio” Garšvos mąstymu, bet ir čia teka minčių upė. Iš jos
iškyla, pasirodo jaunieji: “Jie kyla liūdni ir apsikabinę.<…> Jie stebi akis, lyg išsiskirdami”.Garšva
žvelgdamas į jaunuosius mato tik save: liūdesys, išsiskyrimas. Kalba su vienu iš jų: “Taip, vaikine,
ir tau nelengva.<…> Taip, vaikine, rytoj vėl užuolaidos.” …užuolaidos… – užkliuvo žodis Antano
sąmonėje. “Jos gyvos, kaip ir lėlės. Jos amžinos savo minkštumu, ir lėlės – ta pačia išraiška.
Subtilus derinys: lėlės, pakabintos ant užuolaidų.” Tarp užuolaidų pasirodo žaislai. Jie pakabinti …
kaip ir užuolaidos. Jos plevėsuoja, nori ištrūkti iš šio pasaulio, bet negali – … “pakabintos”. Šie
žodžiai vėl priverčia tekėti minčių srautą. Garšva mano esąs kas valandą vis turtingesnis. Atgimsta
ir viltis… “Kad Marche funébre galėtų groti dūdų orkestras”… pasąmonėj vėl suskamba mirties
gaida.
A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią
kovą pralaimi.
Antanas Garšva – paukštis be sparnų. Jam gyvenimas atėmė teisę pakilti, todėl jis save pasmerkia
amžinai kančiai.
Komentaras. Netinkama įžanga ir pabaiga(jos praktiškai nėra). Pats darbas gana vidutinis.
Prastokas stilius ,,sunkina“ interpretacijos turinio bei pagrįstumo suvokimą. Kalbėjimas
emocionalus(to privalote vengti, nes interpretacija- mokslinis darbas), daug citatų. Praktiškai, šis
darbas – ištraukos atpasakojimas su komentarais.
Atkreipkite dėmesį- čia kabutės rašomos netaisyklingai.
