Pasitikėjimo palaima
DORAI gyventi nebeapsimoka. Meluoti – pravartu. Neišpildyti pažadų – įprasta. Nebepasitikėti
– kasdieniška. Kokią ateitį turėtų mums piešti išminčiai? Dabar gi – šaipomės iš doro, nebetikime
guodžiančiais, daromės įtarūs. Kada bus tas palaimintas laikas, kai nepasitikėjimas bus didžiausia
bausmė, apgaudinėjantys taps patys nelaimingiausi, o meluojantys – išjuokti. Bet neįmanoma
pradžia, kol aš pats, suvokdamas esąs kaltas, ir toliau dauginąs savo kaltes, netikėdamas niekuo ir
niekam – nepakisiu. Toks buvo ir Tomas, sakąs tol nepatikėsiąs Jėzaus žaizdomis, kol pats neįleisiąs
piršto į vinių vietą ir ranka nepaliesiąs jo šono. Nejau visa, kas tikra, reikia pačiupinėti, pasverti,
pamatyti? Juk pasakyta:
TU įtikėjai, nes pamatei.
Palaiminti, kurie tiki nematę!
