Kolegė Joana Gutmanienė dalijasi gerąja patirtimi:
DIKTANTAS 6 kl.
ANČIUKAI
Grįžo pavasaris. Dirvonuose klegėjo vyturys. Kvepėjo sodria žaluma ir žiedų nektaru. Mes lakstėme pievose ir užtikom ančių kiaušinius.
Galuraistėj pakilo trys antys ir nunėrė už beržyno. Paskubomis įsliuogėm į vandens sklidiną raistą. Neapsemti buvo tik kupstai. Juose čežėjo pernykštės viksvos, driekėsi rusvos samanos. Ties šaltekšniais subaltavo penki anties kiaušiniai.
– Nešam kiaušinius vištai perėti, – pasiūliau aš.
Višta perėjo troboje. Pagaliau vieną rytą pamačiau, kad višta nerimsta, drasko šiaudus. Nubėgęs atradau išsiritusius viščiukus ir plačiasnapius ančiukus. Višta visus lepino ir gynė nuo priešų. Taip paukšteliai augo, tvirtėjo ir greitai ištįso .
Vasarą nusivedė senė šeimyną prie tvenkinio atsigerti ir grasina, kad nė vienas į vandenį nelįstų. Viščiukai norėtų pagauti vandens čiuožiką, bet bijo. O ančiukai beregint pasinėrė į vandenį. Plūduriavo vandenyje ištisą valandą, o paskui pakilo ir nulėkė į ežerus, kur perėdavo laukinės antys. Daugiau jie pas mus nesugrįžo.
128 žodžiai Pagal G. Isoką
