Kolegė Jolanta rekomenduoja straipsnį:
“Būtent šito nusileidimo, šito trumpo atokvėpio metu Sizifas mane ir domina. Veidas, taip vargęs prie akmens, pats jau virto akmeniu! Matau, kaip tas žmogus sunkiu, tačiau vienodu žingsniu vėl leidžiasi prie kankynės, kuriai nebus galo. Toji valanda, nelyginant atokvėpis, atsikartojanti taip pat neišvengiamai, kaip ir jo nelaimė, – jo sąmonėjimo valanda. Kiekvieną akimirką, kai iš viršūnės tolydžio leidžiasi dievų urkštynėn, jis pranoksta savo lemtį. Jis tvirtesnis už savo akmenį”. Alberas Kamiu „Sizifo mitas”
Modernus absurdas pirmiausia reiškia žmogaus prasmės ieškojimą beprasmėje visatoje. Pripažinkime, kad prasmės imame ieškoti ne tada, kai mums viskas einasi kaip iš pypkės, o tada, kai pajuntame, jog negalime pasiekti savo tikslų ar kontroliuoti savo gyvenimo. Tai yra pirmas žingsnis į pasimatymą su jo didenybe Absurdu. Lietuvoje žmonių, esančių pakeliui link absurdo, labai daug. Didžiausias pasaulyje savižudybių skaičius, nesuvokiamas lietuvių nepasitenkinimas viskuo, ką tik gali užmatyti – ir visa tai šalyje, turinčioje palyginti puikias galimybes? Argi tai ne absurdo karalystė? Kaip į Lietuvą atėjo absurdas, kokios jo vyraujančios išraiškos, ir kaip su juo kovoti, aiškinsimės šiame straipsnyje.
Visas straipsnis:
