Tą patį literatūros kūrinį ne visi vienodai supranta. Kasdieniniame gyvenime
šią tiesą ne kartą esame pajutę, bet, rašydami apie literatūrą, kažkodėl nenorime ja
vadovautis. Priešingai, tada stengiamės pamatyti kūrinyje tai, ką visi turėtų daugmaž
vienodai suvokti. Nesakau, kad to „daugmaž“ kūriniuose nėra ir kad jo nereikia
ieškoti, noriu tik pabrėžti, kad, pernelyg jį fetišizuodami1, galime kartais pasistatyti
barjerą, trukdantį išreikšti individualų santykį su tekstu. Lyg koks nereikalingas
daiktas tada iškris iš mūsų straipsnių daugelis originalių pastebėjimų, asociacijų,
vaizdinių, emocijų, gimusių skaitant tekstą. Dvasinės energijos dalis tartum žaibas
nueis į žemę. Ar ne dėl to kritikoje tiek daug standartinių frazių ir pilkumos? (Tiesa,
nuo pilkumos kartais apsaugo šmaikštūs paradoksai ir beletristinis stilius).
Vien iš pagarbos tai dvasinei energijai turėtume vengti kūrinio prasmės
unifikavimo2. Pagaliau ir moksliniu požiūriu unifikavimas kelia abejonių. Dažniausiai
jo siekiame, remdamiesi žiniomis apie rašytojo sumanymus ir asmenybę. <…>
Bet literatūros istorija žino daug atsitikimų, kai autoriaus sumanymas ir
požiūris į savo kūrybą toli gražu nesutapdavo su objektyviais meniniais rezultatais.
Antra vertus, tik apie retą kūrinį randame autoriaus paliudijimų, o su biografija ir
asmenybe irgi ne kiekvieną novelę ar eilėraštį susiesi. Ką, sakysime, daryti, kai apie
autorių jokių žinių nėra? Ką darytų užsispyrę genetinio ir psichologinio metodo
šalininkai, jeigu rašytojai imtų pasirašinėti kiekvieną kūrinį vis kitu slapyvardžiu?
Tiesa, neretai cituojame Ž. L. Biufono mintį, kad „stilius – tai žmogus“. Deja, ši tezė
(pats Ž. L. Biufonas buvo filosofas ir gamtininkas) tinka tik labai vientisiems,
pastoviems menininkams. Šakotų ir evoliucionuojančių talentų ji neliečia. Jeigu
nežinotume, kad „Bobulės vargus“, „Milžinkapį“ ir „Dangaus ir žemės sūnus“ parašė
Vincas Krėvė, vargu ar pavyktų nustatyti, kad šie visi kūriniai yra vieno autoriaus.
Kitas populiarus būdas unifikuotos semantikos3 iliuzijai sukelti yra literatūros
vertinimas bendrųjų visuomeninių ir meninių tendencijų požiūriu. <…> Šis principas
įgalina išryškinti tipinius kūrinio bruožus, bet neleidžia atskleisti jo nepakartojamo
turinio. Kodėl? Todėl, kad iš jo tada parenkamos tik reikalingiausios vietos, prasmė
susiaurinama, ir jis pavirsta išankstinių tiesų iliustracija, o ne dvasine atspara naujoms
tiesoms ieškoti, kas sudaro jo tikrąją paskirtį.
Tačiau bene dažniausiai tikimasi pasiekti didžiausio objektyvumo, gretinant
kūrinį su tikrove. Gyvenimo tiesos mastelis visiems labai prieinamas ir todėl
parankus, tik jį ne visur galima pritaikyti. Kaip, sakysim, juo pamatuoti legendą,
groteską ar moderniąją lyriką? Tokiais atvejais šiek tiek gelbsti „meninės
transformacijos1“, „atskiro kūrybos pasaulio“ ir kitokios teorijos, bet jos tėra
mokslinis skydas, nes praktiškai vis tiek tenka pasikliauti savo patirtimi,
išgyvenimais, fantazija, intuicija, vizijomis, sugebėjimu įsijausti, šifruoti, plėtoti.
Netgi nagrinėdami epinę prozą, kuriai tikrovės mastelis piršte peršasi, patenkame
kartais į keblią padėtį. Pateiksiu porą pavyzdžių.
Apie XIX a. mūsų kaimo buitį, žmonių santykius ir psichologiją daugiausia
sprendžiame iš grožinės kūrybos – Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Bitės, Vaižganto,
Jono Biliūno, Vinco Krėvės novelių ir apysakų. Gyvesnių, autentiškesnių liudijimų,
galima sakyti, neturime. Taigi iš rašytojų kūrybos susidarome atitinkamą vaizdą, o
paskui juo vėl matuojame tą pačią kūrybą. Arba kitas pavyzdys. Aiškindami kai kurių
pokario apsakymų per menko įtaigumo priežastis, suverčiame kaltę gyvenimo
lakavimui, suprastinimui, „bekonfliktiškumo“ teorijai, žodžiu, vienokiam ar kitokiam
prasilenkimui su tiesa. Laimė, kad mes žinome tą tikrovę buvus ir sudėtingesnę, ir
