Citatos išskiriamos kabutėmis (lietuviškos kabutės „………“). Jei cituojamas visas sakinys, taškas rašomas
prieš kabutes: Sakinys: „Citata.“ Jei cituojama tik dalis sakinio, kablelis rašomas po kabučių: Sakinys
„citata“, sakinys.
Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai, po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata
paprastai rašoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali būti pradedama nauja pastraipa, pvz.:
Dar Aristotelis rašė: „Retorika apima visas žmogaus gyvenimo sritis.“
Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: „Jei esi nekompetentingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi, kam eini kalbėti? O jei
tas netiesa, kam pradėti savo kalbą melu?“
Po citatų esantys ir į jas įsiterpę autoriaus žodžiai rašomi taip kaip autoriaus žodžiai prie tiesioginės
kalbos, pvz.:
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų?“ – svarstydamas žodžių vartosenos tikslingumą klausia J.
Pikčilingis.
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, – sakė Rygiškių Jonas.
„Pareina namo, – toliau rašo skaitytoja, – ir prasėdi visą laiką prie televizoriaus.“
Cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas nauja pastraipa ir be kabučių arba su kabutėmis toje pačioje
eilutėje (eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais brūkšniais), pvz.:
Miškinio kūryboje plazda gyva žodžių dvasia, atklydusi iš liaudies dainų:
Kur miškeliai, pakvipę sakais,
Kur takeliai takai,
Skersai išilgai išminti…
Eilėraštyje kontrasto principu gretinami vaizdai subtiliai perteikia kontekstą: „Ar tai tu, ar maža kregždutė, / Ant
pavasario delno nutūpus, / Sučiauškėjai linksma, lengvutė – / Nuskridai, pamojus sparnais. // Mūsų upės gilios ir
ramios, / Medžių šakos žalios ir žemos – / Prisiglausk prie motinos žemės, / Pasipuošusios sodais jaunais.“
