Būti ar nebūti? Tai net ir naujųjų laikų Hamleto- modernaus žmogaus- išgyvenama amžinoji
dilema. Kaip galime pajusti savąją gyvybės alsavimo vertę, supami ,,miglų, cemento, cemento,
cemento, bankų, bankų, bankų, rudens, nakties, liūdnų numirėliškų pasakų“(A. Škėma)? Atsakymas
tėra vienas- įsiklausyti į tas ,,numirėliškas pasakas“, kuždančias, kokia brangi dovana- gyvenimas.
O jos giliai įrėžtos ne tik filosofiniuose traktatuose, bet ir kiekvieno mūsų sąmonėje.
Bene geriausiai, nors dažnai nelabai maloniai į mūsų širdis ,,įrėžta“ tiesa, jog, tik kažko netekęs,
įvertini tai, ką praradai. Visgi kuris iš mūsų ryžtųsi stoti į akistatą su mirtimi, kad suvoktų, ar jam
brangus jo paties egzistavimas, ar ne? Žinoma, geriausiai atsakytų žmogus, išgyvenęs mirtį. Skamba
absurdiškai? Tikriausiai absurdiškai skambėjo ir žodžiai ,,Lozoriau, išeik [iš kapo rūsio]!“ (Jn 11,
43), ištarti maždaug prieš du tūkstančius metų. Tad ar būtų Jėzus prikėlęs savo mylimą bičiulį, jei jo
gyvybė nebūtų buvusi svarbi ir to verta? Daugybei metų prabėgus, Lozoriaus prisikėlimo stebuklas
suranda ryškių atgarsių naujųjų laikų visuomenėje- XIX a. pilkose Rusijos gatvėse, skurdžiuose
namuose, žmogžudžio sieloje. F. Dostojevskio romano ,,Nusikaltimas ir bausmė“ pagrindinis
herojus R. Raskolnikovas, nors ir atsiduria kitoje barikadų pusėje (kaip gyvybės atėmėjas,
išgyvenantis padarytos klaidos pasekmes), suklūsta iš mylimosios Sonios lūpų išgirdęs minėtąją
Lozoriaus prisikėlimo istoriją. Dar daugiau- galų gale jam atsiveria akys: pasiduodamas ir
išpažindamas savo nusikaltimą, jis nuplauna sielą ir atgimsta naujam gyvenimui, prisikelia iš kaltės.
Abu šie visiškai skirtingi pavyzdžiai turi tą pačią bendrą mintį: gyvybė, gyvenimas- pats
brangiausias turtas, kurio vertę įmanoma suvokti tik netekties akimirką.
Kova su laiku, akimirka- dar vienas gyvenimo vertės matas. Filosofas M. Heideggeris tvirtino,
kad visa ko pamatu turi tapti būtis- asmeninis egzistavimas. O ką sako Lietuvos piliečiai, paklausti,
kaip vertina gyvenimą savo šalyje? 55 procentai tik neigiamai purto galvas, pasak Europos
Komisijos atliktos apklausos. Kažin ar daugiau nei pusė Lietuvos žmonių pakeistų savo nuomonę,
nors ir pats A. Kamiu prabiltų: ,,tikrasis kelias veda į gyvenimą“. O juk mes negyvename
purviname Alžyro mieste, kuriame siaučia maro epidemija ir žiurkių lavonai nukloję gatves. Visgi
A. Kamiu ,,Maro“ kurtas personažas daktaras Rijė, aršiai kovojantis už kiekvieno- ir skurstančio
našlaičio, ir užsispyrusio senio- gyvybę, greičiausiai būtų didesnis optimistas už XXI a. visko
pertekusį žmogų. Šioje vietoje verta suklusti: argi kito kova už tavąją gyvybę- ne puikus pavyzdys,
iliustruojantis, kokia iš tiesų didelė gyvenimo vertė?
Gyvenimo, kaip vertybės, prasmė bene geriausiai atsiskleidžia ieškant atsakymo į klausimus, kam
gi gyvename, koks mūsų tikslas žemėje? Amerikietis D. Golemanas, garsus psichiatrijos
specialistas ir universiteto profesorius, atliko daugybę tyrimų ir iš jų mokslininkas padarė išvadą,
kad didžiausią įtaką savęs vertinimui ir požiūriui į pasaulį turi ankstyvieji vaikystės ir jaunystės
metai, kuomet asmenybė labiausiai ugdoma šeimoje, mokymo įstaigose. Akivaizdu, kad nuolatinis
tobulėjimas, bandymas pažinti save ir aplinką ir yra nuolatinis gyvenimo tikslas. Galime teigti, jog
posakis ,,svarbiausia ne tikslas, o kelias jo link“ yra teisingas- svarbu gyventi, tai yra nuolat
tobulėti, ieškoti džiaugsmo ir patirties kiekviename likimo siunčiamame išbandyme. Savaime aišku,
jog toks nueitas kelias- atsakymas į prasmės ieškojimo klausimą- yra pats didžiausias turtas,
padovanotas žmogui.
Gyvenimas- turbūt vienintelė dovana, kurią gauna be išimties visi, tačiau kiekvienam ji turi
skirtingą vertę, o jau pats vertinimas, žemesnis ar aukštesnis, tik įrodo, kad tai yra turtas. Žinoma,
tik nuo paties žmogaus priklauso, ar šis turtas bus kaip A. Škėmos modernios ,,Eglės, Žalčių
karalienės“ versijos- novelės ,,Žilvinėėli“- motyvas ,,seno, brangaus sutrūkusio porceliano, kurio
nevalia liesti“ pavidalu, ar tobulėjimo (R. Raskolnikovo kančia, daktaro rijė pastangos, šeimos
rūpestis) keliu sukrautas lobis. Tuomet ir suvoksime: verčiau būti ar nebūti?..
Gyvenimas- didžiausia vertybė
