Mindaugas Grigaitis. Ir vėl literatūros programa… Arba nepasitikėjimas mokytoju kaip nacionalinė grėsmė

Šis tekstas yra reakcija į liepos 26 d. LRT.lt portale publikuotą straipsnį apie lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą. Straipsnyje pastebima tendencija užmiršti, kad vyksta kompetencijomis grįstas ugdymo turinio atnaujinimas, kurio tikslas kiekvienam vaikui suteikti visuomenėje funkcionuoti leidžiančius gebėjimus.

Tai reiškia, kad kiekvieno dėstomojo dalyko misija yra duoti žinias ir gebėjimus, kad mokinys gautų visuminį suvokimą apie save ir jį supantį pasaulį, galėtų savarankiškai jį interpretuoti bei atrastų sritį, kurioje nori save realizuoti.

Kad įgyvendintume šį tikslą, turime suteikti mokytojui pasirinkimo laisvę konkrečiai klasei taikyti atitinkamą ugdymo turinį. Tad buvo nuspręsta, kad 30 proc. to turinio renkasi mokytojas.

Tiksliesiems ar gamtos mokslams sudėtingiau improvizuoti, bet humanitariniai mokslai, kaip literatūra ar istorija, gavo galimybę parodyti savo patrauklumą. Šie mokslai neatsiejami nuo mokymo interpretuoti save bei pasaulį, tad ir mokytojai gali patys rinktis medžiagą, kuri sudomintų mokinius dalyku ir padėtų išsiugdyti reikiamus gebėjimus.

Vis dėlto diskusija pakrypo visai kita linkme. Socialiniuose tinkluose jau seniai, o, kaip parodė ir minėtas straipsnis, dabar jau ir nacionalinėje žiniasklaidoje nuogąstaujama, kad leidus mokytojams iš rekomenduojamų kūrinių susidaryti savo literatūros sąrašus grius patriotinis ir pilietinis ugdymas, bus išduoti nacionaliniai interesai, nes neva vaikai skaitys tik harius poterius ir kitą šlamštelį. Taip išeina, kad Lietuvos mokytojų lituanistų mentalitetas tik hariais poteriais ir apsiriboja, o apie asmens ir tautos laisvę net nesusimąsto. Tad siūloma griežčiau reglamentuoti tą pasirinkimo laisvę ir priversti visus skaityti vienodus tekstus. Nors dabar galiojanti 36 autorių ir bene 200 tekstų vidurinio ugdymo programa norimų rezultatų neduoda, vis tiek siūloma ir toliau bėgti panašaus maratono ritmu.

Kad mokinys perskaitęs harius poterius ar Astridą Lindgren pamažu augs iki lietuvių ir pasaulio klasikos, tikrai nėra didelė problema. Mokiniai nesugeba skaityti tekstų, nesuvokia jų idėjų bei paskirties, nesusiformuluoja tekstų problemų, nesusikuria savo nuomonės ir argumentų jai ginti – štai čia jau didelė problema, apimanti visus mokomuosius dalykus. O kad kol kas mes turime didelę masę tokių mokinių rodo ir tarptautiniai, ir nacionaliniai tyrimai bei egzaminų rezultatai.

Pridėkime dar matematinio raštingumo stoką ir turėsime tikrą nacionalinį pavojų – mažaraštiškumą, kuris lemia nesiorientavimą visuomeniniame ir politiniame pasaulyje, neatsparumą įvairialypei propagandai ir vertybinį nihilizmą, kuris tikrai neįkvėps kovoti už savo ir savo bendruomenės laisvę.

Naujoji literatūros programa gali padėti spręsti šiuos iššūkius, nes yra nukreipta į skaitymo ir analizės gebėjimus, kurie yra būtini šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam nerimstančiuose informacijos srautuose. Ji siūlo pradėti nuo pratinimosi skaityti, mėgautis skaitymu ir augti iki rimtų grožinių ar publicistinių tekstų analizės.

Mano galva, literatūros programos kaita žymi pokytį mokyklinėje lituanistikoje, sakyčiau, netgi lūžį mokyklinėje humanitarikoje, nes pagaliau mokytoją traktuoja kaip laisvą ir patikimą profesionalą, kuris gali kurti tokį ugdymo turinį, kuris lavintų geriausias mokinių savybes, ugdytų jų mąstymo lankstumą, formuotų vertybinį stuburą ir meilę laisvei.

Jeigu jau švietimo dokumentuose skelbiamės, kad vadovaujamės humanistinės pedagogikos principais, tai turime suprasti, kad vaikas nėra kažkieno galvoje sukurta „tobulo žmogaus“ idėja. „Tobulų žmonių“ projektus kuria autoritariniai ir totalitariniai režimai. Mokytojo tikslas yra išmokyti mąstyti laisvai, būti sąmoningai mąstančiu ir vertybinį stuburą turinčiu asmeniu. Ir toks ugdymas galimas tik konkrečioje klasėje per konkretų mokytojo–mokinio santykį, o ne dėl politikų–ideologų vizijų.

Prisimenu, kai dabartinis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas buvo kiek palengvintas (o tas palengvinimas tebuvo toks, kad mokiniams leista naudotis privalomų autorių tekstais ir pasiremti Kafka, Šekspyru ar Kamiu), trys Seimo nariai bėgo į teismą ir skundėsi, kad kyla pavojus nacionaliniam saugumui, nes nei mokytojai, nei vaikai neskaitys privalomos lietuvių literatūros. Tie Seimo nariai net nesusimąstė, kad mokytojai yra brandūs, sąmoningi, laisvi žmonės, jaučiantys atsakomybę už valstybės ateitį ir turintys savo idėjinį bei vertybinį stuburą bei norintys leisti tą stuburą susiformuoti ir mokiniams.

Baimingos reakcijos į bandymus liberalizuoti humanitarinių dalykų programas primena autoritarinį, o gal ir totalitarinį polinkį mokytojus traktuoti kaip marionetes, per kurias galima įtvirtinti savo ideologiją visuomenėje.

Filosofas Arūnas Sverdiolas prieš kelerius metus perspėjo, kad mokslo ir ideologijos sanguliavimas yra sovietinio mentaliteto palikimas. Tiesa, dar tarpukariu tautininkų siekius tautą ugdyti pernelyg tautiškai Stasys Šalkauskis pavadino tragedija.

„Mokytojai, galima sakyti, varu yra priversti prisitaikyti prie nusakytosios dabartinės politinės linijos. Jie turėjo atsisakyti idėjinių savo įsitikinimų, dažnai daryti tai, kas šitiems įsitikinimams prieštarauja“, – rašė jis laiške Antanui Smetonai, pabrėždamas, kad svarbiausia yra ugdyti tautą, o ne tautiškai.

Kažkas tame mūsų mentalitete yra antidemokratiško ir autoritariško. Vis kokiai grupei, vos tik gavus galią, kyla noras kontroliuoti, nurodinėti, riboti kitus.

Siekis mokytojus paversti paklusniais ideologų ir politikų nurodymų vykdytojais yra pavojingas. Tai tiesus kelias į silpną, savarankiškai nemąstančią, laisvo žmogaus nemėgstančią ir konformizmą garbinančią visuomenę. Tai tiesus kelias į rusiškojo tipo švietimą, kuriame sunaikinamas bet koks laisvės ir sveiko maišto polėkis ir pilietinis veiksmas grindžiamas baime ir paklusnumu, o ne autentišku siekiu būti laisvam ir savo laisvę ginti.

Straipsnio nuoroda:

Ir vėl literatūros programa… Arba nepasitikėjimas mokytoju kaip nacionalinė grėsmė

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą