Ironiškasis humanistas Antanas Škėma
Šio šimtmečio pradžios geopolitinė situacija dar kartą pažymi, kokia aktuali yra lietuvių literatūros numylėtinio ir ironijos meistro Antano Škėmos kūryba. Rengiant medžiagą projektui „Susipažinkime“ labiausiai įstrigo keli aspektai. Pirmiausia – A.Škėmos literatūra žavi savo bekompromisiu sąžiningumu. Nesvarbu, ar aptariamas dalykas vaizduojamas teigiamai ar neigiamai, ar su gyslele ironijos. Antra – bekompromisis humanizmas, įrašantis jį į lietuviško egzistencializmo istoriją.
Gimė: 1911 m. lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje;
Veikla: rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius;
Mirė: 1961 m. rugsėjo 11 d. Yst Kokalike, Pensilvanijoje.
Nuotraukos, tapusios memu, istorija
Savo pažintį su A.Škėma nepriklausomybės laikų vaikas dažniausiai pradeda nuo legendinės Vytauto Maželio nuotraukos, kuriame rašytojas vaizduojamas kaip tipiškas egzistencialistas. Retas žino, kad šioje nuotraukoje ironijos ne ką mažiau nei autoriaus kūryboje. Nuotrauka yra tokia efektinga, kad ji tapo tinklaraštininko Paul deMiko sukurto subreddito „Reddit“ platformoje dalimi: vartotojai kuria memus, pavadinimu „Ar ne ironiška, kad…“.
Apie šią nuotrauką jau yra rašiusi viena įtakingiausių Škėmos tyrinėtojų Loreta Mačianskaitė savo straipsnyje „Antano Škėmos įvaizdžio paradoksai: sustingęs maištininkas“.
„Amžininkų prisiminimuose Škėma iškyla kaip, „kasdienybės estetas“, itin kruopščiai rinkdavęsis rūbus ir batus, „nuoseklus, beveik dabita savo išvaizda“, nors, jo literatūrinio agento Vytauto Meškausko liudijimu, „paprašytas nuotraukos viršeliui kukliai teisindavosi nesąs cover girl“. Efektingos nuotraukos poveikį auditorijai rašytojas suprato, profesionaliai savo portretus modeliavo, tad nenuostabu, kad fotografuoti atvaizdai tiesiog suaugo su rašytojo vardu. Ypač sėkminga buvo fotografo Vytauto Maželio 1955 m. Niujorke daryta nuotrauka su cigarete, tapusi, šiuolaikiškai tariant, Škėmos prekiniu ženklu“.
Pasak L.Mačianskaitės, nuotrauką bandyta naudoti ir verslui, tarkime, leidykla „Baltos lankos“ ėmė platinti ženkliukus su šios nuotraukos atvaizdu.
„Paradoksalu, bet tai, kas čia vadinama šiuolaikiškumu, yra pats tikriausias retro, rūkstanti cigaretė buvo vienas populiariausių šeštojo dešimtmečio portretų atributų: internetinėse nuotraukų kolekcijose rasime ir Albert‘ą Camus, „proletariškai“ suspaudusį cigaretę tarp lūpų, ir mąslų Jeaną Marais, ir Gary Cooperį, elegantiškai laikantį cigaretę viršun kylančiu dūmeliu – spėtume, kad būtent iš Cooperio Škėma ir nusižiūrėjo garsiosios nuotraukos idėją“, – savo straipsnyje rašo literatūrologė.
Kodėl A.Škėma toks aktualus šiandien?
Mokykloje buvo įprasta A.Škėmos egzistencialistinę pasaulėjautą bei maištingą laikyseną glaudžiai sieti su prancūzų literatūros klasiku Albert‘u Camus. Literatūrologė Dalia Satkauskytė straipsnyje „Kodėl Škėma – ne Camus, arba šis tas apie lietuviškąjį egzistencializmą“ teigia, kad su Camus Škėmą sieja požiūris į žmogų istorijos prievartos akivaizdoje, nors stilistiškai jie ir nėra labai panašūs.
Vis dėlto, viena mintis tyrėjos straipsnyje šiandieniame karo kontekste ypač išryškėja. 15min susisiekė su D.Satkauskyte paklausti, ar prieš 10 metų publikuotos jos įžvalgos nepasikeitė. „Suprantu, kodėl klausiate – karas verčia kvestionuoti tokius dalykus. „Baltoje drobulėje“ aprašyta ruselio nužudymo scena šiandien kaip niekad aktuali“, – teigė ji.
A.Škėma savo žymiausiame romane rašė: „Migla susikristalizavo į žmogų. Ant Nemuno kranto, žvyre, gulėjo ruselio lavonas. Išnyko „čiubčik kučeriavyj“. Smailiu akmeniu Antanas Garšva sutraiškė septyniolikmečio galvą. Kurį laiką jis stebėjo užmuštojo plaštakas. Nagai ir pirštai balo. „Aš užmušiau žmogų“, – pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų „šiandien gražus oras“ arba „ne, dėkui, aš negeriu pieno“.“
Visas straipsnis:
