Mito atšvaitai Mariaus Katiliškio kūryboje

Vida Platūkienė

Mito atšvaitai Mariaus Katiliškio kūryboje

Dvyliktoje klasėje nagrinėjamas epinis realistinis Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“, analizuojami keturių ryškių romano veikėjų – Agnės, Monikos, Tiliaus ir Doveikos – charakteriai, vedama paralelė tarp miško ir žmogaus likimo. Romaną galima skaityti ir kaip išplėstą metaforą apie lietuvio išėjimą iš miško, t. y. iš mitologinės sąmonės į istorinę. Mažas kaimelis tarp miškų tampa visos Lietuvos įvaizdžiu.

Kad būtų lengviau (ir įdomiau) nagrinėti literatūros kūrinius, kad moksleiviai galėtų susiformuoti teorinį pamatą – susidaryti senosios baltų pasaulėjautos vaizdą, siūlau paskaityti N. Vėliaus, M. Gimbutienės straipsnių, supažindinu su šveicarų psichoanalitiko K. G. Jungo kūryba. Įvaizdžius, paveldėtus iš kolektyvinės pasąmonės ir aptinkamus sapnų, religijos, dailės bei literatūros simbolikoje, Jungas pavadino archetipiniais vaizdiniais. Tokių įvaizdžių – vandens, ugnies, žemės, rugių, medžių – moksleiviai geba rasti tautosakoje, poezijoje, vaizduojamajame mene. Paskatinu literatūra besidominčius moksleivius šių įvaizdžių paieškoti M. Katiliškio kūryboje. Ir ne tik romane „Miškais ateina ruduo“. Rekomenduoju atidžiai perskaityti ir paanalizuoti M. Katiliškio novelių rinkinį „Užuovėja“.

Realistiniame tekste apčiuopti archetipus, įžiūrėti mitinį pasaulėvaizdį ar net veikėjų panašumą į kokį mitinį personažą –  nelengva. Tuo labiau moksleiviui. Nedrąsu ar net rizikinga kalbėti apie tai, kas atsiveria paslėptais pavidalais, užuominom, todėl daugelis čia pateiktų sprendimų nėra kategoriški teiginiai, o tik bandymai atskleisti tą „už teksto“ slypinčią prasmę. Galima pasiūlyti paskaityti Viktorijos Daujotytės knygos „Moters dalis ir dalia“ skyrių „Giliosios kultūros sąsajos“, kuriame analizuojama ir M. Katiliškio kūryba. Taigi V. Daujotytės „pagalba“ ir įtaka neišvengiama. Smagu, jei moksleiviai atranda paralelių kitų rašytojų kūryboje. Man artima latvių literatūra, todėl mokiniams papasakoju apie  latvių rašytojo Janio Jaunsudrabinio kūryboje aptinkamus tuos pačius archetipus. Abiejų rašytojų kūryboje galime įžvelgti senosios baltų pasaulėjautos atspindžių, mitinės sąmonės pėdsakų.

Vanduo

M. Katiliškio prozoje dažniausiai pasitaikantis yra archetipinis vandens vaizdinys, susijęs su moters siužetine linija. Vienas pastoviųjų šio vaizdinio ypatumų yra jo ryšys su meilės ir mirties temomis. Romano „Miškais ateina ruduo“ veikėja Agnė išgyvena nerimą dėl savo meilės, žiūri į vandenį ir galvoja: „Jeigu niekas neateis ir jos neišgelbės, ji šoks į patiltės duburį ir nusiskandins“ (1, 209). Monika taip pat jaučia nepaaiškinamą ežero trauką ir drauge baimę. Gyvenimas be meilės jai nemielas ir ji nori nusiskandinti baisiame ir paslaptingame ežere, iš kurio dugno „vidurnakčiais išnyra žalčiai, įsisupę į miglų marškinius ir ugnies liežuviais išliežią žmogaus ar žvėries akis“ (ten pat).Tai neabejotina aliuzija į sakmes apie klajojančius ežerus. O iš veikėjos pasąmonės išaugindamas paslaptingo ežero su vandens žalčiais pavidalą, M. Katiliškis galbūt siekia parodyti, kaip giliai į moters pasąmonę įaugęs archetipinis žalčio vaizdinys ir mitas apie Eglę-žalčių karalienę. Moksleivius verta sudominti tautosakos ir mitologijos tyrinėtojo Jono Balio (1909-2011) asmenybe ir darbais. Jis rašė, kad ir kitų tautų pasakose žalčiai ieško ryšių su moterimis, kad pastoti galima nuo žalčio ar gyvatės dievybės. Pasak tyrinėtojo, „senprūsių moterys, norėdamos susilaukti vaikų, melsdavosi į išdubusiuose ąžuoluose gyvenančius žalčius“(4 ,71). Galime padaryti išvadą, kad M. Katiliškio veikėjos Monikos pasąmonėje žalčiai ir juos supantis vanduo asocijuojasi ne tik su mirtimi, bet ir su vaisingumu. Juk trokšdama vyro meilės ji mąsto apie paslaptingą ežerą ir žalčius.

Vandens vaizdinys siejasi su meilės, vedybų tema. Agnė išbėga ant tilto ir žiūri „persisvėrusi į vandenį“, kai laukia Tiliaus. Ant tilto jie susitinka. Ir liaudies dainoje, užrašytoje L. Rėzos, mergelė ir bernelis susitinka prie vandens:

Anksti rytą kėliau,

Vandenuko ėjau

Ir sutikau bernužėlį

Savo mylimąjį.

Įdomu, kad moterį vanduo savotiškai traukia, o vyras jo stichijos bijo. Pavasarį Agnė su Tilium eina paupiu. Upė ištvinusi, dideliu greičiu neša popiermalkes. Tiliui pasidaro baugu, kad jo mergaitę gali pagriebti ir nusinešti ištvinusi upė. Kai Tilius su Agne mylisi, „aną atmintiną naktį“ lauke siaučia baisi audra. Vandens stichija – tai nežabotų jausmų antplūdis, apėmęs mylinčiuosius. Šios stichijos jau negalėtume sieti su mitų pasauliu, tokia audros ir meilės paralelė būdinga literatūrinei tradicijai.

Vandens vaizdiniai romane susiję su moters siužetine linija. Juk moteryje stipriau pasireiškia pasąmonės galios, ji tik instinktyviai jaučia savo paslaptingą ryšį su vandeniu. O štai jau minėto rašytojo J. Jaunsudrabinio senelė iš „Baltosios knygos“ žino, kad vanduo yra sveikatos, vaisingumo, gyvybės šaltinis. Ji mokanti užkalbėti vandenį, nuo kurio ligoniai pasveiksta (3 ,124). Senelė gražiai aiškina anūkėliui, kad ir vaikučiai, ir avytės, ir veršeliai atsiranda iš vandens, iš šulinėlio. „O jei šulinėlį žemėm užbėrus?“ –  gudrauja vaikas. „Tada jie bėgtų iš upelės ar kokio ežero, ar net iš jūros. Visų vandenų jau neužpilsi“(3 , 414). O kodėl visa, kas gyva, atsiranda kaip tik iš vandens, senelė nebeatsako. Tai moters didžioji paslaptis. Senoviniuose baltų tikėjimuose vanduo yra pirmapradis elementas, iš kurio atsirado žemė ir žmonės. Todėl ir gyvybę tęsiančiai moteriai vanduo yra gelmė, kur glūdi gyvybė ir mirtis.

Žemė

Naujos gyvybės, ypač augalų atsiradimas sietinas ne tik su vandeniu, bet ir su žeme. Senovės baltai žemę laikė maitintoja, žmonių nešiotoja, šventa. Žemė buvo tapatinama su moterimi, vaisingiausia iš visų moterų. Lietuviai garbino žemės deivę Žemyną, latviai – Žemės Motiną.

M. Katiliškio pasaulėvaizdy žemė kaip moteris pakyla iš sniego patalo, „žemei reikalinga atvanga kaip žmogui“. Novelės „Apyaušrė“ Kristiną žemė gina nuo mylimo ir nuo nemylimo vyrų, nuo motinos, kuri dukters laimę tapatina su turtais. Žemei kaip sau moterys prašo vaisingumo. Drauge su moterimis šventai Marijai gieda „visa žemė, kad atitolintų grūmojančius debesis ir suteiktų brandumo jos įsčioms“(2,46). Iš kolektyvinės pasąmonės gelmių į rašytojo kūrybą atėjo archetipinis Žemės-Paukštės vaizdinys: „Žemė kaip perinti paukštė plačiais sparnais apgūžusi trapias besikalančias gyvybes“ (ten pat, 105).

Jei moteris prie žemės glaudžiasi kaip prie motinos, užtarėjos, tai vyrui žemė – lyg moteris, mylimoji. Novelėje „Polaidis“ senis Dryža džiaugiasi pavasarį nubudusia žeme: „jis palietė žemę ranka, pagrabinėjo pirštais kaip neregys mylimą veidą“ (ten pat, 21).

Rugiai

Su žeme sietinas ir rugių archetipinis vaizdinys. M. Katiliškio novelėje „Kaitra“ rugiuose gimęs vaikas palyginamas su paukšteliu lizde. Rugiai ne tik vaiko, bet ir moters prieglobstis bei slaptis. „Kaitros “ moteris, išstumta iš žmonių bendruomenės, gimdo rugiuose. „Apyaušrės“ veiksmas prasideda pavasarį ir eina į tą laiką, „kai rugiai tepradeda balti“. Bėgdama iš namų Kristina savo ryšulius sumeta į rugius. Romano „Miškais ateina ruduo“ moterų meilės paslaptį irgi saugo rugiai. Agnė su Tilium „brido rasos nužliaugta ežia, versdami užgriuvusius rugius nuo tako“(1,258). Ir su Monika „staigus rugių šepetys juos įsiurbdavo savin, užklostydavo, uždangstydavo“(ten pat,352).

Mokiniams galima priminti, kad įvairių tautų mitai moterį, šeimos kūrimą sieja su augalais ir žemdirbyste. Senovės baltai javų dvasias vaizdavo moters pavidalo ir vadino Rugių Bobomis, Rugių Motėmis.

Ugnis

Novelės „Apyaušrė“ didžioji dangaus ugnis „Saulė jau gulė į skystus pažemio garus. Paraudo ji kaip darbininkės veidas nuo didelės dienos įtampos“ (2, 46). Senovės baltai manė, kad Saulė, kaip ir kiekviena moteris, dirbanti įvairius darbus: verpianti. skalbianti, sodinanti daržą… Kai Kristina su motina susitaikė ir apsikabino, pro langą „kyštelėjo savo įkaitusį žandą saulė ir įspindo vidun“ (ten pat,58). Ji tarsi sutaiko moteris, rūpinasi šeimos gerove.

Kita ugnies transformacija būtų žaibas. Romane „Miškais ateina ruduo“ žaibas suskaldo liepą, kuri tarsi saugojo Agnės ir Tiliaus meilę. Novelėje „Apyaušrė“ Kristina bėga iš namų pas mylimąjį ir laukia, kad „sugrūmos perkūnija ir žaibai nuplieks ją“. Perkūnas, svaidantis žaibus, yra kaip aukščiausia jėga, baudžianti mylimuosius. Panaši drama užfiksuota L. Rėzos užrašytoje mitologinėje dainoje „Aušrinė svodbą kėlė“. Aušrinė rengiasi tekėti už Mėnulio, kelia vestuves, tačiau dievas Perkūnas sutrukdo. Jis atjoja raitas, perkerta ąžuolą, apšlaksto jo krauju Aušrinės drabužius, ir vestuvės neįvyksta. Kitoje dainoje Perkūnas supykęs Mėnulį kardu perdalijo. Įdomu, kad dainose baudžiamas vyriškosios giminės kaltininkas Mėnulis, perkertamas ąžuolas, o M. Katiliškio prozoje – suskaldoma liepa, Perkūno grūmojimo bijo mergina. Gal tokį pasikeitimą galime paaiškinti krikščionybės įtaka, kur gundytoja laikoma moteris, jai tenka didesnė atsakomybė už padarytą nuodėmę? Tai tik spėjimas.

Dangiškąją ugnį atitiktų žemiškoji – tai būtų gaisras. Romano pabaigoje gaisras vaizduojamas ypač ryškiai ir prasmingai.

Liepa

Jau minėjome, kad romane svarbi liepa. Atokiai, ant kalnelio kryžkelėje auganti liepa primena Gyvybės arba Pasaulio medį. Vasarą jos šakos susisiekdavo su rugiais. Atrodydavo, kad medis „aptūpęs ir apglėbęs javus“. Kaip teigia V. Daujotytė, gobti, globoti, apglėbti – moteriški veiksmai. Liepa romane ne tiktai civilizacijos nepaliestas gamtos simbolis, liepa saugo javus, o javai, kaip jau sakėme – meilės prieglobstis. Liepa saugo Agnės ir Tiliaus meilę. Po to, kai perkūnas trenkė į liepą ir ją nulaužė, Tilius ima tolti nuo Agnės. Romane liepa simbolizuoja gamtos ir žmogaus darną. Toji darna suardoma.

Moksleiviai liepos simboliką, deivę Laimą, gyvenančią liepoje, puikiai mena – apie tai mokytasi jaunesnėse klasėse. Priminti, žinoma verta.

V. Daujotytė gražiai aptarė gyvybės medžio, arba koplytėlės simboliką, aptinkamą M. Katiliškio novelėje „Kaitra“. Tai ta vieta novelėje, kur vaikas paskendęs žolėje tarsi atkartoja Gyvybės medį.

Mitologizuoti personažai

Mitologinį velnią primena romano veikėjas Laurynas, Doveikos tarnas. Šlubas, „rankos tokios kaip verstuvės, visas augumas į rankas suėjo. Jomis galėjo jaučiuką pasmaugti, jei to būtų prireikę. Bet augumo ir pasiliko iš pupų nevaromas. Su darbu sunkiai valiojosi, tai plūkėsi prie karvių“(1, 154). Šitas „priplotas prie žemės neužauga“ lengvai gali sutramdyti šėlstantį jautį. Mitologijoje velnias irgi siejamas su gyvuliais. Pasakoje Dievas sutvėrė žmogų, o velnias – gyvulį. Liaudyje buvo paplitęs tikėjimas, kad velnias jodo arklius. M. Katiliškio romane Laurynas pamoko Tilių, kaip atkeršyti vienam Monikos „jaunikiui“. „Šlubiui nereikėjo nė atsikelti, tik ištiesė ranką ir nulaužė aštriais spygliais pasišiaušusią agrasto šakelę“ Tiliui beliko pono arklį apgręžti į vartus ir pabrukti po uodega agrasto šakelę. Ir gaudyk arklį laukuose! (1, 131).Šlubasis „pusvelnis“ Laurynas, panašiai kaip pasakų velnias, atlieka gundytojo, suvedžiotojo vaidmenį. Tilių, atėjusį tarnauti į Basiuliškių dvarą, Laurynas vis gundo:  „Ar šeimininkė ne jauna? Ar ne graži?“ O kartą tiesiai paklausė, ar nenorėtų Tilius Basiuliškių valdyti? Jis, senas piemuo, padėsiąs vaikinui šį tikslą pasiekti. Tiliui kartais baisoka šito neįžvelgiamos sielos, galbūt viską žinančio žmogaus, kuris net žmoniškai juoktis nemokėjo, o tik „šiepėsi lyg erzinamas šuva. Velnią galvojo senis“(1, 131).

Laurynas gerokai užkoduotas. Tik subtilios detalės leidžia iššifruoti jo ryšį su mitologiniu personažu. Ir tai ne kategoriškai tvirtinant, o tik žaidžiant, spėjant, nujaučiant. Gal kiek drąsiau galėtume kalbėti apie Lino Kančios kūrybišką įprasminimą novelėje „Linarūtė“. Bet ir čia autorius veikiausiai nesąmoningai pasinaudojo mito išmone. O ir aptarti šią novelę reikėtų atskirai.

Mano minėto latvių rašytojo J. Jaunsudrabinio romano „Naujakurys ir velnias“ veikėjas – jau tikrai iš mitų atkeliavęs, panašiai kaip ir K. Borutos romane „Baltaragio malūnas“. Moksleiviams kartais pristatau šitą romantišką velnią, kuris gyvena ežero dugne kaip varlė per žiemą, o vasarą miške gundo moteris, grožisi jurginų žiedais apsilankęs ūkininko sodyboje. Gaila, kad romanas „Naujakurys ir velnias“ neišverstas į lietuvių kalbą. Tikrai būtų vertas supažindinti moksleivius.

Atidžiai skaitant M. Katiliškio kūrybą atsiveria turtingas kultūrinis podirvis – sąsajos su tautosaka, mitologija. Pastebėję pasikartojančius vandens, žemės, rugių, ugnies, liepos vaizdinius, atskleidę jų prasmes, matome, kad mito vaizdai gyvi rašytojo kūryboje. Leidę sau pafantazuoti, net kai kuriuos veikėjus galėtume gretinti su mitologiniais. Juk literatūros pamokos – tai mokymasis pastebėti, nustebti ir nustebinti kitus, „pažaisti“ mintimis ir žodžiais. Ir ugdyti kūrybą.

Naudota literatūra

  1. Katiliškis M. Miškais ateina ruduo. – V., 1969
  2. Katiliškis M. Užuovėja. Išėjusiems negrįžti. – V., 1990
  3. Jaunsudrabinis J. Baltoji knyga. – V., 1959
  4. Balys J. Lietuvių tautosakos skaitymai. – „Patria“ spaust., 1948
  5. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V. Mokslas, 1985
  6. Daujotytė V. Moters dalis ir dalia. – V., 1992

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą