Jei muzikalaus pasakojimo lietuvių literatūroje pradininkė Šatrijos Ragana savo jaunystės namuose, Užventyje, išgirstų, kokiu būdu šiandien „perskaitomi“ jos bemaž prieš šimtmetį rašyti laiškai, tiesaus būdo žemaitė, matyt, akimoju pasakytų, ką galvoja apie tokias „baikas“, rašoma kūrėjų tekste portalui LRT.lt.
Jau liepos 29 d. istorinio Užvenčio dvaro (Kelmės raj.) parke, jame esančiame bitininko namelyje, įvyks nekasdienė premjera: kūrėjų grupė pagal atrinktus Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos laiškus klausytojams ir žiūrovams pristatys audiovizualinę instaliaciją „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“. Premjera bus dviguba, nes šiuolaikinės muzikos ansamblis „Twenty Fingers Duo“ kompozitoriaus Andriaus Šiurio kūrinio koncertinę versiją Užventyje gyvai taip pat atliks pirmąsyk.
Instaliacija „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“ praskleis menkiau žinomą rašytojos, pedagogės ir labdarės Šatrijos Raganos gyvenimo bei kūrybos pusę. Bitininko namelyje tarp dramaturgo Rimanto Ribačiausko atrinktų ir Užvenčio gyventojų kartu su kūrybine grupe įskaitytų kūrėjos laiškų bus girdimas smuikas (Lora Kmieliauskatė), violončelė (Arnas Kmieliauskas) ir binauraliniai garsai bei elektronika. Visą tai lydės vizualiojo meno kūrėjos Laurynos Narkevičiūtės specialiai kurtas šiuolaikinės grafikos audinys.
Instaliaciją bitininko namelyje vienu metu galės pamatyti bei išgirsti tik 4 žmonės, šiam kameriniam kūriniui netikėtumo pridės ir tai, kad jo vyksmą valdys dirbtinis intelektas (programuotojas Robertas Dumpis).
Užvenčio dvare kartu su šeima dešimtmetį (1887–1898 m.) gyvenusi Šatrijos Ragana čia praleido savo jaunas dienas – būdama dvidešimties dėl šeiminių aplinkybių buvo priversta palikti, kaip rašo, savo mylimą Užvenčio šalelę, kuri visados liko rašytojos širdyje kaip vieninteliai tikrieji namai.
Žinoma tai, kad Užventyje, paskatinta Povilo Višinskio, Šatrijos Ragana susidomėjo tautinio atgimimo idėjomis, ėmė mokytis lietuvių kalbos ir mokyti kitus. Čia – ir pirmieji kūrėjos literatūriniai bandymai. Į Užvenčio dvarą, savo sielos namus, rašytoja ne kartą grįžo kūryboje, žinomoje apysakoje „Sename dvare“, „Viktutė“ ir kituose kūriniuose.
Už rašytojos laiškų įkvėptą kompoziciją „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“, kuri skirta smuikui, violončelei ir elektronikai, kompozitorius A. Šiurys 2021 m. pavasarį buvo apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos prizu. Kūrinys, kurio koncertinės versijos premjera Vilniuje įvyko prieš pusmetį, pripažintas geriausiu elektroninių ir elektroakustinių kūrinių kategorijoje.
Audiovizualiajai instaliacijai dramaturgiją pagal Šatrijos Raganos laiškus kūręs R. Ribačiauskas, pernai pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ už Vilniaus gete sukurtą garso patirtį „Glaistas“, kartu su kūrėjų komanda Užventyje pristatys garso ir vizualiosios raiškos eksperimentą, priminsiantį apie neramią Šatrijos Raganos sielą.
Apie instaliaciją „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“, kuri yra dalis Užvenčio kraštotyros muziejaus Šatrijos Raganai dedikuoto projekto „Nykstantieji šešėliai“, kalbėjomės su premjerai besirengiančiais menininkais – dramaturgu R. Ribačiausku ir kompozitoriumi A. Šiuriu.
– Audiovizualinei instaliacijai pasirinkote bitininko namelį netoliese Užvenčio dvaro, kuriame gyveno Šatrijos Ragana. Ji rašė: „Bites savo vis didžiau ir didžiau myliu, nors vakar vėl taip įkando į kaktą, kad mažne akys užputo, baikos! Bet tokios jos mandros ir stebuklingos, kad negali atsitraukti nuo jų, rodos, nė vieno darbo nenorėčiau dabar kito, tikt apie bites“ (1896 m. gegužės 18 d.). Kuo stebuklingas tas bitininko namelis?
R. Ribačiauskas: – Iš vietos žmonių pasakojimų žinoma, kad galimai čia pati rašytoja bitininkavo, šiame namelyje vienu metu veikė ir mokyklėlė, kur ji mokė Užvenčio dvaro samdinių vaikus. Galbūt čia ji pradėjo kurti, rašyti. Namelis stovi trikampio tarp Ventos upės, Užvenčio kraštotyros muziejaus ir dvaro pastato centre. Prisidengęs senomis liepomis – lengviau jį praeiti, negu prie jo prieiti.
Bet prieini, įsižiūri, ir atrodo, kad stūkso čia visą amžinybę. Man jis kalba apie vaikystės namus, įsikūrusius ne erdvėje, o laike. Pasaulio centrą, į kurį galima grįžti tik prisiminimais, sapnais arba kūryba – trimis būdais, nors tai turbūt vienas ir tas pats būdas.
– Laiškuose Šatrijos Ragana dalijasi vidiniais išgyvenimais, kalba ir apie savo neramią sielą. Bajoriškos kilmės rašytoja, pedagogė ir labdarė turėjo daug įsipareigojimų, stengėsi padėti kitiems, bet būta ir noro labiau atsidėti kūrybai. Kokį jos santykį su kūryba randate laiškuose?
R. Ribačiauskas: – Iš laiškų susidaro įspūdis, kad ji taip ir nerado balanso tarp šių dviejų polių: tarp įsitraukimo į išorinį pasaulį ir susitelkimo į vidinį, nesugebėjo jų suvienyti arba sugebėdavo tik retsykiais. Apskritai kankinosi ne tik dėl to, kad neturi laiko kurti, bet kad nesugeba, neturi talento… Dabar tikriausiai pavadintume ją perfekcioniste ir rekomenduotume schemų terapiją. Tačiau kai Šatrijos Ragana kažką parašydavo, kai pavykdavo, ji tuo labai džiaugdavosi.
Kurdami mąstėme apie šį rašytojos vidinį konfliktą turbūt ir dėl to, kad patys vienaip ar kitaip jį jaučiame. Kita vertus, mąstėme apie jį kaip apie tai, kas peržengiama.
– Profesorė V. Daujotytė išskiria, kad su Šatrijos Ragana prasidėjo poetinis, muzikalusis lietuvių pasakojimas. Jūsų instaliacijoje kartu su įgarsintais laiškų fragmentais girdime smuiką, violončelę ir elektroniką. Galima sakyti, kad Šatrijos Raganos atveju tereikėjo rasti tinkamus atlikėjus, ansamblį?
R. Ribačiauskas: – Laiškų fragmentai inspiravo temą, nužymėjo vidinę kūrinio logiką, tačiau kiti elementai jame yra esminiai. Andrius Šiurys ir „Twenty Fingers Duo“ sukūrė muziką-pasakojimą, kuris niekur kitur nesuskambės taip, kaip bitininko namelyje, nes pats garso įrangos išdėstymas paverčia namelį ir pasakotoju, ir muzikos instrumentu.
Laurynos Narkevičiūtės sukurta vaizdo medžiaga kuria savą transcendentinę realybę, vaizdo rodymo būdas irgi labai neįprastas, tarsi išaugantis iš namelio aplinkos. Savos transcendencijos pridėjo ir programuotojas Robertas Dumpis, jam teko užduotis padaryti taip, kad kūrinį valdytų ne žmogus, o dirbtinis intelektas.
– Andriau, kokios mintys kilo perskaičius dramaturgo atrinktus Šatrijos Raganos laiškus?
A. Šiurys: – Skaitydamas juos iškart mąsčiau apie muziką. Laiškuose vyravo melancholija, ilgesys, taip pat ir tikėjimas. Kuo ilgiau skaičiau laiškus, tuo daugiau minčių kilo, įžvelgiau vis naujų emocijų, spalvų.
Tai diktavo lėtai plaukiančią muzikinę medžiagą, kontrastui panaudojome staigius šuolius nuo vieno garsovaizdžio prie kito. Ambiento, neoromantinei faktūrai kaip priešprieša „iššoka“ ekspresyviai atliekamos smuiko ir violončelės technikos, kuriančios jungtį su gamta ir buities daiktais. Tad kūrybinio etapo pradžioje buvusieji romantiški kompozicijos elementai pamažu užleido vietą eksperimentiniams garsams.
– Kūrinys „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“ skirtas smuikui, violončelei, binauraliniams konkretiesiems garsams ir elektronikai. Kokios yra esminės kompozicijos jungtys, kokie įtampos joje šaltiniai?
A. Šiurys: – Pagrindinė kūrinio jungtis yra tekstas, Šatrijos Raganos laiškai. Jie lėmė kūrinio formą, nuotaiką, tempą. Muzikinė medžiaga radosi iš laiškuose išsakytų minčių.
Apskritai, manau, iliustratyvumas šiuolaikiniame mene yra nepelnytai nuvertintas, arba, tiksliau, dažnai netinkamai išnaudojamas. Sekti teksto nuotaiką ir ją piešti garsu – tai žaismingas ir tuo pačiu mane stipriai jaudinantis užsiėmimas. Kūrinio gyvybė randasi įkraunant ir iškraunant plačią atvirą muzikinę erdvę konkrečiaisiais, realaus pasaulio garsais ir tos realybės imitacijomis ar iliustracijomis.
– „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“ premjera bus dvejopa: pirmą kartą klausytojams-žiūrovams bus pristatyta audiovizualinė instaliacija bitininko namelyje, pirmąsyk Užventyje skambės sukurtos kompozicijos koncertinė versija. Kuo skiriasi šios dvi kūrinio versijos?
A. Šiurys: Koncertinės versijos premjera Vilniuje įvyko 2020 m. gruodį, Lietuvos kompozitorių sąjungos Virtualios salės festivalyje. Koncertinė ir audiovizualinės instaliacijos versijos Užventyje skirsis keliais aspektais. Pirmiausia, koncertinė versija trunka maždaug 10 min., instaliacijos versija yra dvigubai ilgesnė, papildyta naujomis muzikinėmis dalimis ir tekstu. Koncertinėje versijoje „Twenty Fingers Duo“ atlikėjai Lora ir Arnas Kmieliauskai vienu metu ir gyvai skaito tekstą, ir groja instrumentais. Instaliacija yra papildyta įrašytais Užvenčio miestelio gyventojų ir visos mūsų kūrybinės komandos balsais.
Kūrinio koncertinė versija skirta klausytis su ausinėmis. Tai karantino metu sukurtas kūrinys, jis buvo klausomas išskirtinai tik namuose, tad čia atsirado galimybė panaudoti binauralinį garsą. Instaliacijoje nenorėjome klausytojų „izoliuoti“ vienas nuo kito ausinėmis, tad sukūrėme versiją penkiems garsiakalbiams.
Vienas pagrindinių iššūkių mūsų kūrybinei komandai buvo praeities ir dabarties sugretinimas. Nenorėjome kurti fiktyvaus Šatrijos Raganos personažo, mėginome pažadinti jos gyvenimą bei kūrybą savo pačių ir Užvenčio gyventojų lūpomis. Tik tokiu būdu laiškai atgyja. Koncertinėje versijoje stipri jausena „čia ir dabar“, o instaliacijoje laiškų skaitymu dalijasi kelios dešimtys žmonių. Esu dėkingas Lorai ir Arnui iš „Twenty Fingers Duo“, kad pakvietė prisijungti prie šio įdomaus prasmingo projekto. Visi nekantriai laukiame premjeros Užventyje, klausytojų ir žiūrovų reakcijų.
***
„Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“ premjera: liepos 29 d., 15 val., Užvenčio dvaro (Kelmės raj.) parko bitininko namelyje. Audiovizualinės instaliacijos autoriai:
Muzika: kompozitorius Andrius Šiurys ir šiuolaikinės muzikos ansamblis „Twenty Fingers Duo“ (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, violončelininkas Arnas Kmieliauskas); medijų meno kūrėja Lauryna Narkevičiūtė; dramaturgas Rimantas Ribačiauskas; programuotojas Robertas Dumpis.
Instaliacijos garso įrašuose dalyvavo Užvenčio gyventojai, projekto autorius ir prodiuseris – „House of Sorelle“, projekto partneris – Užvenčio kraštotyros muziejus.
Visas straipsnis:
Nerami Šatrijos Raganos siela ir jos laiškai atgis Užvenčio dvaro bitininko namelyje
