Kaip galima kurti save?
(Jurgis Savickis, Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas)
Žmogus, suprantantis savęs tobulinimo būtinybę, kuria save iš aplinkos imdamas viską, kas jam atrodo reikšminga. Kurti savo vidinį pasaulį – reiškia įvairias būdais šviesti save, užsiimti kūryba bei turėti savitą požiūrį į nusistovėjusias tiesas. Tačiau, pasak filosofo Nerijaus Mileriaus: „Didžiausia dalis žmonių kuria save per bendravimą su kitais žmonėmis“. Ši veikla padeda labiau pažinti tiek save, tiek supantį pasaulį bei kaskart atrasti kažką naujo. Kartais savęs tobulinimas nėra vien išorinių veiksnių grandinė, paliekanti įspaudą žmogaus viduje. Dažnai norėdamas kurti save, žmogus turi keistis iš vidaus bei išgyventi tam tikrus vidinius konfliktus savo sieloje bei įgauti gyvenimiškos patirties.
Savęs kūrimas prasideda jau nuo mažų dienų, kai vaikai jau turi susiformavę savitą, kiek naivų požiūrį į pasaulį. Dažnai vaikai žvelgia į pasaulį kitomis akimis, nei juos moko tėvai. Todėl pasipriešinus jų suformuotoms nuostatoms ir elgiantis kitaip nei privaloma, vaikas jau kuria savo vidinį pasaulį. Tai atskleidža XX amžiaus modernizmo rašytojas Jurgis Savickis novelėje „Vagis“. Kūrinyje išryškėja nuoširdaus vaiko pasaulio ir visuomenės primestų normų priešprieša. Virvėmis surišto vagies akistata su vaiku yra parodoma kaip svarbus įvykis tiek nusikaltėliui, tiek vaikui. Pabuvus su vagimi, vaiko viduje kilo vidinis konfliktas – ar elgtis su juo žiauriai, kaip elgėsi tėvas, ar paleisti vagį ir taip pasipriešinti tėvo autoritetui. Lemtingą įvykį paskatino ir Jėzaus Kristaus nukryžiavimo atvaizdas vaiko galvoje, kuris jam priminė ir skaudžiai kenčiantį vagį. Todėl vaikas nepaisė suformuotų normų, jog vagis yra vien blogio įsikūnijimas ir paleido jį. Nuo tos dienos vaikas „tapo įrašytas žmonių tarpan“, nes suformavo save ne pagal visuomenės sukurtus standartus, o pagal savo žmoniškumą. Ši situacija tapo kertine, nes savęs kūrimas prasideda nuo savito požiūrio formavimosi ir drąsos, kurios prireikia įrodant savo tiesas. Taigi, J. Savickis novelėje parodė, jog kritinėse situacijose, net ir vaikai gali parodyti savo savitą požiūrį, kuris padeda formuoti jų asmenybę.
Norėdamas kurti save, žmogus turi įgauti patirties iš gyvenimo bei išgyventi vidinius konfliktus savo viduje. Tik šios situacijos gali padėti atrasti savo silpnąsias vietas, nugludinti charakterį, ar suprasti savo padarytas klaidas. Tokią neramią ir konfliktų blaškomą asmenybę sukūrė realistas Jonas Biliūnas apsakyme „Vagis“. Nors J. Savickio bei J. Biliūno kūrinių pavadinimai yra vienodi, taip pat galime įžvelgtis vidinių konfliktų pasekmes, tačiau pagrindinės problemos kardinaliai skiriasi. Apsakyme „Vagis“ pagrindinis dėmesys skiriamas veikėjo Jokūbo dvasinei būsenai po vagies nužudymo. Ši tragiškai pasibaigusi akistata su vagimi, pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį sudrebino visam gyvenimui. Būdamas doros ir sąžiningos širdies žmogus, Jokūbas be galo krimtosi ir graužė save dėl šio įvykio. Po kiek laiko jo viduje susiformavo skaudus vidinis konfliktas, kurio jis nepajėgė nugalėti net atskleisdamas saugotą paslaptį mylimai žmonai. Visą gyvenimą kamavusi kaltė dėl nužudymo, veikėjui nedavė ramybės, tačiau suformavo jį kaip asmenybę, atskleidė jo stiprų sąžinės balsą. Dėl nužudymo, šiam žmogui nereikėjo net kalėjimo, nes sąžinės graužatis buvo kur kas skaudesnė už bet kokią perauklėjimo įstaigą. Taigi, J. Bilūnas savo apsakyme „Vagis“ parodė, jog skaudžios gyvenimo patirtys sukuria žmogų iš esmės ir padeda kitomis akimis pažvelgti į pasaulį.
Savęs kūrimas ne visada būna susijęs su skaudžiomis gyvenimo patirtimis. Įvairūs žmonės su savo nuomonėmis ir įžvalgomis taip pat gali kurti ir praturtinti žmogų. Tokią įžvalgą pateikia vienas garsiausių XX amžiaus rašytojų Vincas Mykolaitis – Putinas moderniausiame to meto psichologiniame-intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Šiame kūrinyje atskleidžiamas Liudo Vasario vidinis konfliktas tarp kunigo bei poeto pašaukimo. Tačiau ne mažiau akcentuojami ir pagrindinio veikėjo sutikti žmonės, pakeitę Liudo Vasario mąstymą. Vienas labiausiai Vasario pasaulėvaizdį reformavusių žmonių – baronienė Rainakienė. Baronienė rūpindavosi pagrindinio veikėjo lavinimusi, leisdavo pasiimti retų knygų, diskutuodavo reikšmingomis temomis. Tačiau labiausiai Vasarį paveikė Rainakienės išdėstytos mintys apie kūrybą: ji turi kilti ne iš suvaržymų, o iš gyvenmiškos patirties ir laisvės jausmo. Po šio pokalbio Vasario sieloje įvyko virsmas, kurio metu jis iš taisyklėmis suvaržyto jaunuolio tapo žinančiu, ko nori iš gyvenimo, žmogumi. Vasaris suprato, jog jo kūrybiniam potencialui skleistis neužteks vien didaktinės poezijos, jam reikėjo patirti gyvenimą tokį, koks jis yra. Todėl visos su baroniene įvykusios diskusijos dabar įgavo naują prasmę Vasario sieloje ir užaugino jį kaip žmogų. Taigi, V. Mykolaičio-Putino romane atskleidžiama, jog sutikti žmonės ne tik praturtina žmogaus gyvenimą, atskleidžia naujas gyvenimo sampratas, bet ir keičia žmogų bei prisideda prie jo kūrimosi.
Žmogus gali kurti save, savo vidinį pasaulį keletu būdų: vidinių konfliktų metu, įgijus gyvenimiškos patirties ar bendraujant su šviesiais žmonėmis ir šviečiantis. Nė vienas šių būdų nėra labai lengvas, nes kuriant save reikia daug ko išmokti, prie daug ko prisitaikyti, įsiklausyti, ką tau sako kiti. Kaip parodė nagrinėti Jurgio Savickio, Jono Biliūno bei Vinco Mykolaičio-Putino kūriniai, žmogus tik po tam tikrų svarbių įvykių ar susitikimų gali tobulinti savo vidų ir sukurti jį iš esmės. Todėl tik valios pastangų ir dažnai net kančių dėka žmonės virsta tokiais, kokiais ir turi būti – išmintingesniais, turinčiais savo įsitikinimus bei gebančius priimti svarbius savo gyvenimo sprendimus.
