Mikalojus Daukša

  1. Naudingasis kontekstas:

Mikalojus Daukša – parengė ir 1595 m. išleido pirmąją LDK lietuvišką knygą – „Katekizmas“.

Renesanso epocha ir idėjos:

Daukšos Postilės prakalbai būdingos ne tik humanistinės idėjos, bet ir renesansinė argumentacija. Pagrindinis jo argumentų šaltinis yra gamta, žmogaus prigimtis, jos dėsniai. Ta dingstimi jis užsimena ir apie gyvulių gyvenimą: kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Tai nuoroda ir į lietuvių kalbos vartojimą to meto LDK. Antras Daukšos argumentų šaltinis yra istorija, tautų ir valstybių – Persijos, Romos, Graikijos, Arabijos – likimas. Daukša teigia, kad tos valstybės išsilaikė tiktai išsaugodamos savo kalbą. 

  1. Reprezentuojantis kūrinys (Prakalba į malonųjį skaitytoją) :

Svarbiausias dalykas Daukšos Postilėje yra jos lenkiškoji prakalba. Joje matyti gilus Daukšos susirūpinimas savo tauta, jos ateitimi. Ji yra lyg koks naujo etapo manifestas. Iš jos Daukša išryškėja kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų. Buržuaziniai filologai ir istorikai žiūrėjo į Daukšą kaip į atsitiktinį reiškinį – „balsą, šaukiantį tyruose”. Tačiau Daukša nebuvo vienišas. Jis buvo subrendęs savo meto aplinkoj, jį veikė visokios įtakos, ir jis pats išryškėjo tiktai jų veikiamas. Jo prakalba irgi yra istoriškai sąlygotas reiškinys.

Šis nedidelės apimties (4 puslapių), bet neblėstančios reikšmės kūrinys smerkia prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą, ypač bažnyčiose, nesirūpinimą šios kalbos ugdymu, nubrėžia plačią lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros programą, žadina Lietuvos aukštesniųjų sluoksnių tautinę savigarbą. Jo paskelbta tautos samprata galioja ir šiandien.

Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu tas, kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi; kaip jie klausys ir tikės, ką sako šv. Povilas, jeigu neturi skelbėjo; ką jie darys, jeigu nesupranta mokytojo.

„Prakalba“ parašyta lenkiškai, kad suprastų visi Lietuvos didikai ir dvasininkai. Ne vienam ji padilgė apkerpėjusią sąmonę.

Daukša iškėlė tris svarbiausius tautos bruožus: 1) bendra teritorija – tėvų žemė, 2) istoriškai susiklostę papročiai, 3) toji pati kalba. Jos išaukštinimui paskyrė pačias pakiliausias eilutes:
„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

Apibendrinant:

Prakalboje keliama gimtosios lietuvių kalbos vertė, skatinama ją puoselėti, ugdyti ir vartoti, rūpinamasi tėvynės likimu, jos gerove ir valstybės savarankiškumu. Daukša ragina lietuvių kalbą įvesti į viešąjį valstybinį gyvenimą ir kurti literatūrą gimtąja kalba. Tai vienas svarbiausiu tautinės savimonės dokumentų mūsų kultūroje.

Autorius Vytautas Staugas

Dirbu Klaipėdos Baltijos gimnazijoje. Prašom į svečius:)

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Vytautas Staugas →

Parašykite komentarą