Tarsi būtų kažkada ir kažkur – tokiais žodžiais rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną yra apibūdinęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, taikliai pastebėdamas, kad jo asmenybė ir kūryba neįspraudžiamos į laiko rėmus.
„Vinco Mykolaičio-Putino kūryba peržengusi laiko ribas. Jo kūryba yra daugiau nei tas laikmetis, kuriuo rašytojas kūrė, daugiau nei tų laikų realijos, situacijos. Mykolaitis-Putinas kelia amžinuosius klausimus, visada žmogui aktualius: maišto, prometėjizmo, individualios kančios, o ne minių. Sovietmečiu vien kalbėti apie individualias patirtis buvo nestandartiška“, – pasakoja muziejininkė BRIGITA DAUGĖLAITĖ, dirbanti V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje, iš kurio erdvaus balkono pro medžių lajas veriasi ilgesingas vaizdas į Tauro kalną. Ir prisipažįsta – ją šio vieno žymiausių XX a. lietuvių rašytojų asmenybė žavi dviejų, rodos, tokių nesuderinamų savybių – uždarumo ir tuo pat metu įsitraukimo į bendruomenę, mokėjimo daryti poveikį kitiems – susikirtimu.
„Mykolaitis-Putinas visą gyvenimą buvo uždaras, ramus, linkęs būti vienas žmogus, bet kartu savo taktiškumu, gebėjimu gražiai bendrauti, tiesiog kitokiu savo buvimu pasiekė daugelio žmonių širdis, net nebūdamas viešas organizatorius ar aktyvus susirinkimų ir renginių dalyvis“, – sako muziejininkė ir priduria, kad šiame muziejuje, bute, kur kadaise gyveno rašytojas, ne vienas daiktas, baldas, šūsnys knygų, dokumentų savaip byloja šią istoriją.
Pats V. Mykolaitis-Putinas yra rašęs, kad jam niekada nebūna nuobodu vienam, o žmonėse, svečiuose, pobūviuose – dažnai. Muziejaus aplinkoje skleidžiasi V. Mykolaičio-Putino intraverto įvaizdis, sutelkto į vienumą ir mėgusio tylią, ramią darbo aplinką žmogaus kasdienybė, – tokia rašytojui, muziejininkės B. Daugėlaitės teigimu, buvo patogiausia.
Visas straipsnis:
