Šiuo metu svarstoma, kaip keisti „Lietuvių kalbos ir literatūros“ programą ir egzaminą. O aš meldžiu greito galo dabartinei sistemai ir kad reformatoriai pagaliau pamatytų sistemines problemas. Ne dėliotų rašytojus į „privalomus“ ir „šalutinius“, ne kaitaliotų gremėzdiškas vertinimo metodikas, o keistų dalyką iš esmės, išstudijavę, kaip dirba tie, kurie dešimtmečius nuosekliai ėjo prie dabartinių modelių.
Mūsų bėda ne Žemaitė ar Shakespeare’as (įrašykit bet kokią pavardę, kūrėjai niekuo dėti). Bėda yra mąstymas sąrašų prievolėmis ir reglamentais. Mentalitetas, kad švietimo tvarkytojas žino geriau apie kito žmogaus norus ir pasirinkimus. Vertybių monopolis, kuriame mokiniui įsiterpti savo balsu beveik nepaliekama vietos.
Tai va prašom – surašiau, kokia reforma mane džiugintų. Daugiausia turėjau galvoje gimnaziją, nes joje ta branda, kai smegenims jau reikia rimtos mankštos ir maisto. Atrodys gana paprasta, bet ar pasiekiama mūsų mokyklai? Jūs pasakykit.
Apie ką turėtų būti „Lietuvių kalba ir literatūra“?
Nejuokinkim svieto – tikrai ne apie „kalbos kultūrą“. Ir ne vien apie grožinę literatūrą.
Trumpai: verkiant reikėtų išplėsti skaitomų ir rašomų tekstų įvairovę, „kalbos kultūrą“ pakeisti kalbotyra, greta kalbotyros ir literatūrologijos įtraukti medijų perspektyvą, mokyti teorijų ir metodų, mokyti atlikti ir pristatyti tyrimus.
Būtų tobula, jei „Lietuvių“ stiprintų Lietuvos ir pasaulio kultūros pažinimą ir mokinių komunikacijos įgūdžius per pačius įvairiausius tekstus lietuvių kalba (nebūtinai lietuvių autorių). Jei mokykloje būtų ne šiaip skaitoma, rašoma, kalbama, bet po truputį tampama sąmoningais tekstų skaitytojais ir kūrėjais, suvokiančiais turinio, formos ir funkcijos ryšį.
Skaitykite daugiau:
