Šventieji Trys karaliai
Legenda
Tai buvo dykumos krašte:
kaip vasaros gale
atskleidžia riešutas sode,
ką slepia kevale –
taip Viešpaties valia
po viena radosi Žvaigžde
karaliai trys šalia.
Ir tie karaliai – trys išsyk,
Žvaigždė virš jų galvų,
keliu patraukė (pamanyk:
dairais – aplink monarchai tik!)
į tvartą už kalvų.
Barškėjo dovanos smagiai,
Betliejun vežtos jų.
Ant pabalnoto prabangiai
juodkarčio jojo patogiai
vyriausias iš trijų.
Jam dešinėj – švelnios širdies,
meiliausias iš meilių.
O tas, kur jojo iš kairės,
iš apvalios tokios taurės
(tikriausiai niekas neatspės
jos vardo, anei paskirties),
įpūtęs jos viduj ugnies,
linguodamas ją iš peties,
tarsi iš pypkės didelės
vaišinos dūmeliu.
Keistokai pasijuokdama
iš jų tada Žvaigždė
link tvarto nulėkė pirma
Marijai pakuždėt:
„Štai trys karaliai svetimi.
Juos užsieny radau.
Gabena jie su savimi
topazų, aukso daug.
Pagonys jie, bet būk rami –
nepavojingi tau.
Neturi joks iš jų sūnaus,
namie – dukrų būrys.
Todėl jie tavojo maldaus –
jis būtų saulė jų dangaus
ir sostų ateitis.
Bet tau galvoti nevalia,
kad karaliaut bedieviams bus
šio kūdikio dalia:
kol jie galų gale
atkako į šituos kraštus,
užvaldė rūmus jų gimtus
kažin kieno galia.
Čia jautis uosto jiems ausis –
kutenimai šilti! –
o jie gal skurdžiai jau visi
ar mirti nuteisti.
Jiems paklydimuose sunku –
tad būki jiems gera!
Kai apsigręši su vaiku,
melsvai apšvies aušra
ties horizonto linija,
ką metė dėl tavęs:
Smaragdą su Rubinija
ir Turkines upes.“
Berlin-Schmargendorf, 1899-07-23
