APIE MOKĖJIMĄ SUSTOTI
MATAS BALTRUKEVIČIUS
Didžiąją dalį savo gyvenimo buvau lakstytojas. Mokyklos laikais visada skubėdavau namo. Tiesa, kadangi netoliese gyveno dar porą klasės draugų, dažnokai laukdavau jų, o vienas būdavo ypač linkęs visur ir visada užsikalbėti, niekur neskubėti. Mane ta jo savybė išties nervindavo, tačiau kiek prisimenu, vargu ar kada nors rimtai esu jam prieštaravęs.
Universiteto laikotarpiu gyvenau panašiai. Tik pasibaigė paskaitos – ir kuo greičiau dumti namo. Nesvarbu, kad dažnokai būdavo taip, jog namuose nelaukia niekas – nei žmonės, nei darbai. Nors mokiausi Vilniaus senamiestyje, o tarp namų ir instituto vos kelios minutės, net ir tokioje trumpoje atkarpoje dažniausiai gali sutikti pažįstamų veidų, aš beveik visada būdavo skubantis. Skubantis niekur, tiesiog skubantis.
Bet man iš tikrųjų skubėti niekada nepatiko. Bet vis tiek jausdavau pareigą pabėgėti iki šviesoforo, jeigu matau, kad užsižiebia žalia šviesa. Ar skubėti statokais sraigtiniais laiptais (anot liaudies tautosakos, ant tų laiptų dėl jų statumo net ir žuvusiųjų galėjo būti) į viršų ar žemyn. Sustoti, laukti? O kam? Tiesiog visi skuba, man irgi, matyt, reikia.
Nežinau, kuo tai susiję, bet tada, kai pagerėjo mano santykis su pačiu savimi, nustojau lakstyti. Taip, kartais tai gana neišvengiama, nes nors savo gyvenime šiaip tuo anksčiau visiškai nepasižymėjau, bet dabar kartais ir pavėluoju kur nors arba beveik pavėluoju. Be to, esu ilgakojis, tad bet kuriuo atveju net ir pats natūraliausias mano žingsnis savaime yra didelis.
Jau gerus metus, jeigu tik neturiu jokių planų, visada po darbo klajoju. Po Vilniaus senamiestį. Ir ieškau nuotykių, kurių labai dažnai atsiranda. Nes nuolat čia kažką susitinki. Kas nors nusiveda ten, kur šiaip nesugalvotum pats nueiti. Pavyzdžiui, į mergaičių koloniją. Ar į „Poezijos pavasarį“ (nuo mokyklos laikų esu labai didelis prozos gerbėjas ir ne itin mėgstu poeziją). Netikėtai susitinki ką nors matytą prieš galybę laiko, išsiilgtą, bet kažkodėl nepakviestą pasimatyti.
Ne kiekvienas mano vakaras toks, nes dažnai turiu kažkokių išankstinių planų. Kartais, nepaisant solidaus atstumo, nepamatai nė vieno pažįstamo veido. Bet pamatai daug įdomių dalykų. Iki begalybės sulėtėja žingsnis, kartais net jaučiu diskomfortą priėjęs pėsčiųjų perėją, nes čia jau reikia eiti greitai. Visi mane lenkia iš kairės ir iš dešinės. Netgi turistai, kurie šiaip jau labai neskuba. Bet tada viskas matosi kaip ant delno. Detalės – ar tai būtų užrašai ant asfalto, ar gatvės poetų išmintis, prilipdyta prie stulpo, ar kūdikio šypsena (vienas man net akmenuką pasiūlė, bet jo mama pasibaisėjo, jog mažylis mezga kontaktą su nepažįstamais ir kuo skubiau jį nusinešė). Pakyli nuo viso šurmulio ir bėgimo, kasdienio triukšmo.
Man patinka miestas, jo pulsuojanti gyvybė. Nors daugelis Vilnių kaip tik linkę apleisti vasarą, jis yra puikus miestas būtent tada, kai šilta. Kai gatvės pilnos žmonių, kalbančių įvairiosiomis kalbomis. Kai žmonės rengiasi jau ne tik juodos, pilkos ir rudos deriniais. Kai merginos vaikšto su suknelėmis. Kai Pilies gatvėje daug muzikos. Kai gatvėje padaugėja malonių elgetaujančių močiučių.
Ir perkeltine prasme mūsų gyvenimo lakstymo tikrai yra daug. Dažnai jis turbūt ir būna nulemtas „beprotiškos gyvenimo skubos“, kaip sakė su pinigais pričiuptas Eligijus Masiulis. Bet ar visada iš tikrųjų gyvenimas mus verčia skubėti, o ne mes patys save? Aš irgi gyvenu tikrai intensyvų gyvenimą. Tad man mokėjimas neskubėti, eiti lėtai kaip tik ir yra atgaiva nuo minčių maratono.
