„<…> – Na ir kvailė gi aš! – sušunka mano draugužė, staiga išsigandusi, tarsi būtų pamiršusi iš orkaitės išimti pyragėlius. – Žinai, apie ką aš vis galvoju? – sako ji tokiu tonu, lyg ką tik būtų padariusi atradimą, ir šypsosi, žiūrėdama kažkur pro mane.
– Aš anksčiau galvojau: žmogus gali pamatyti Dievą, tik jei suserga arba miršta. Ir aš įsivaizdavau: Viešpats pasirodo apsuptas švytėjimo, tokio gražaus, kaip vitražo langelis bažnyčioje, kai į jį šviečia saulė, ir tokio ryškaus, kad net nepastebėsi, kaip atslinks tamsa. Didelė paguoda buvo galvoti, kad nuo šitos šviesos visos baimės išgaruos. O dabar, galvą guldau, kad taip nebūna. Galiu lažintis – kai žmogus miršta, jam tampa aišku, kad Dievas jam jau pasirodė. Kad štai visa tai… – ir ji plačiai mosteli ranka, rodydama į debesis, ir į mūsų aitvarus, ir į žolę, ir į Karaliuką, užkasantį kaulą, – viskas, ką žmonės mato aplink, tai ir yra Dievas. Dėl manęs, tai aš galėčiau palikti pasaulį, prieš akis matydama kad ir šią dieną….“
Trumenas Kapotė „Prisiminimai apie vienas Kalėdas“