Pirmiausia žmogus prarado kablelį, ėmė bijoti sudėtingų sakinių. Ieškojo paprastesnės frazės. Paskui nesudėtingus sakinius atėjo nesudėtingos mintys.
Po to jis prarado šauktuką ir ėmė kalbėti tyliai, vienoda intonacija. Jo jau niekas nedžiugino ir nepiktino, jis į viską žiūrėjo be emocijų.
Tada jis prarado klaustuką ir nustojo užduoti visokius klausimus. Jokie įvykiai, kur jie bevyktų – kosmose, žemėje ar net savame bute, jam nekėlė smalsumo.
Dar po poros metų jis prarado dvitaškį ir nustojo žmonėms aiškinti savo poelgius.
Į gyvenimo pabaigą jam liko tiktai kabutės. Jis neišsakė nė vienos savo idėjos, visą laiką ką nors citavo – taip jis visiškai pamiršo mąstyti ir priėjo tašką.
Iš interneto
